Iki 2021-ųjų rudens grupė vadinosi „Girl Band“, tačiau vėliau muzikantai nusprendė, kad tai – klaidinantis pavadinimas, kurį galima palaikyti neįtraukimo kultūros (culture of non-inclusivity) palaikymu.

Šios post-punk ir noise roko grupės pradžia – 2011 metų Dublinas, kuriame susirinko: vokalistas Dara Kiely, gitaristas Alan Duggan, bosistas Daniel Fox ir būgnininkas Adam Faulkner. Pirmieji savarankiškai išleisti singlai ir itin aistringi koncertai gimtojoje Airijoje bei Didžiojoje Britanijoje patraukė legendinės įrašų kompanijos „Rough Trade“ įkūrėjo Geoff Travis dėmesį. Muzikos kritikai pripažino, jog tai buvo išties vienas įspūdingiausių kolektyvų, keliančių „jaudinantį ir grėsmingą triukšmą“. Atvirą grupės požiūrį į muziką atskleidė techno atlikėjo Blawan kūrinio "Why They Hide Their Bodies Under My Garage?“ koveris, stipriai išplėtęs „Gilla Band“ gerbėjų ratą.

„Gilla Band“ įrašė daugybę singlų ir EP, debiutinį albumą „Holding Hands with Jamie“ (2015), dėl sveikatos problemų po kelių metų pertraukos pasirodžiusį techno ir glam įtakotą „The Talkies“ (2019) bei pernai išleistą „Most Normal“.

Pasak įtakingo muzikos šaltinio „Pitchfork“, nors „Gilla Band“ visada buvo lėti, metodiški kūrėjai, „Most Normal“ kol kas yra jų kruopščiausias darbas – gausių repeticijų valandų kovidinio užsidarymo metu rezultatas. Nesijaudindami, kaip šias dainas pagroti gyvai, muzikantai labiau domėjosi garsų formavimu ir mėgavosi laisve be prodiuserių nurodymų. „Pitchfork“ pabrėžia, kad „Gilla Band“ garsinis įspaudas nuo pat pradžių buvo geležinis: kasdieniški, tačiau siurrealistiški Kiely tekstai, baudžiantys Faulkner ritmai, ėsdinančios Duggan gitaros partijos ir Fox sugebėjimas priversti savo instrumentą skambėti visaip, tik ne kaip bosinę gitarą.

Muzikantai tvirtina, jog nuo pat pradžių vengė įprasto indie roko skambesio, nes, pasak, jų visas Dublinas buvo pilnas „Radiohead“ kopijų. Tarp jiems padariusių įtaką, grupė vardina:„Bad Brains“, „James Chance and the Contortions“, „Neu!“ ar „The Chemical Brothers“. O dabar pabandyk išgirsti, kaip galėtų skambėti toks kokteilis? Su tokiais ingredientais jis tiesiog negali būti blogas!

Klausantis „Gilla Band“, galvoje skamba ne konkretūs instrumentai, o į žemę besidaužančių betono plokščių dundėjimas, nuo bėgių nuvažiuojančio vagono žviegimas ar grėsmingas bičių robotų dūzgimas. Tai tarsi valgyti labai aštrų maistą, juokiasi grupės pokštininkas D. Fox, taip skausminga, kad net malonu.