Grupė „Kontrabanda“ savo muzikinę veiklą pradėjo maždaug 1990-aisiais. Tuomet išleidusi tris albumus, kuriuos grupės gerbėjai iki šiol persirašinėja iš nusitrynusių kasečių, keliaujančių iš rankų į rankas, „Kontrabanda” iki šiol dažnai tituluojama geriausia Lietuvos bliuzo grupe. Paskutinį savo albumą išleidusi 1995-aisiais „Kontrabanda” nutilo 12-ai metų. Keitėsi kartos, iškildavo ir dingdavo madingos vienadienės grupės, o „Kontrabandos” muzika išlaikė visus laiko išmėginimus - jos klausomasi iki šiol. Jos „rifus” rūsiuose zulina jauni gitaristai, o dainų tekstus cituoja studenčiokai. Kur „Kontrabandos” paslaptis, kodėl net po 12 metų jaunimas tebedainuoja - „aš ne pamišėlis – aš tik darau savo darbą”? Nes „Kontrabanda” turi ką pasakyti. Ir žino kaip.
Maištininkų reputacija liko nesutepta – tikriausiai „Kontrabandai” tiesiog pasisekė, bet dabar jų poziciją sunku būtų ironizuoti: jie niekam neparsidavė ir su niekuo neflirtavo. Grojo patys sau „pogrindyje”, trumpam partizaniškai išlįsdami į dienos šviesą, maskuodamiesi kitais vardais ir kitų stilių muzika (funk-latin-bossa nova grojusieji „Rokfeleriai”), – tiesiog atkakliai ir nuosekliai „darė savo darbą“. Anuomet „Kontrabanda” stulbino, dabar pritrenkia: tai, apie ką jie dainavo tada, tebėra svarbu ir šiandien – šiandien net svarbiau ir aštriau. Dabartinė „Kontrabanda” - tiesiog iššaukianti, dar įžūlesnė nei anuomet opozicija lietuviškam „pramogų verslui”, bukai pinigų gaminimo mašinai. Nei daugiau, nei mažiau: antausis. Ir skambus.