Klavišininkas Marlonas Magnée ir gitaristas Sacha Got'as susipažino netoli Ispanijos esančio kurortinio miestelio Biarico vidurinėje mokykloje. Vasaromis čia pilna poilsiautojų, o žiemos – mirusios ir nėra ką veikti. „Vienoje sankryžoje buvo keturi barai, kur visi eidavo išgerti“, - prisimena M. Magnée: „Tačiau mums jie nepatiko, nes jei buvai kitoks ar apsirengęs kažkaip kitaip, tave išvadindavo visokiais žodžiais ir netgi skriausdavo. Sunkoka buvo augti Biarice, jei buvai kitoks.“ Nepritapdami prie vietinių iš nuobodulio vaikinai atrado muziką ir pradėjo groti.
Vos atsiradus galimybei, draugų kompanija persikėlė į Paryžių. Pirmasis projektas „SS Mademoiselle“ žlugo, nes dainininkė norėjo repetuoti tik kartą per savaitę. Taigi, jie subūrė „La Femme“ – grupę, kuri, pasak M. Magnée, būtų įkvėpta „The Velvet Underground“ ir „Kraftwerk“ ir būtų tokia pat paslaptinga. Atrodo, kad šis sumanymas jiems pavyko. Nieko nuostabaus – jie daug klausėsi 7-tojo dešimtmečio prancūziško pogrindžio ir 8-tojo dešimtmečio prancūziško synthwave muzikos. Netrukus prie Marlono ir Sashos prisijungė kiti muzikantai ir vienas „La Femme“ skiriamųjų bruožų – labai charizmatiškos vokalistės, be kurių jų koncertai neįsivaizduojami. „La Femme“ nuo pat pradžių žinojo, kad jų grupė privalo atrodyti puikiai, todėl sceniniams kostiumams visada skiria ypatingą dėmesį.
Garsas ir išvaizda buvo vietoje, liko dvi problemos: nebuvo kur groti ir niekas jais nesidomėjo. Grupė išsiuntė gal 50 laiškų Paryžiaus klubams, prašydami koncertų, ir gavo vos kelis atsakymus. Pirmoji scena buvo tokia maža, kad bosistas turėjo stovėti minios gale šalia garso inžinieriaus. Jie turėjo tik aštuonias dainas ir, kadangi dalis publikos vėlavo, pabaigę jie pradėjo groti jas iš naujo.
Tada „La Femme“ padarė žingsnį, kuris pagaliau atkreipė dėmesį į grupę – šis nuostabus triukas pribloškė visą Prancūzijos muzikos industriją. Grupė įrašė trumpametražį albumą ir nusprendė, kad norint išgarsėti, reikia keliauti į Ameriką. Taigi jie išsiuntė elektroninius laiškus 100 vietų JAV, prašydami koncertų. Vėl atsakė tik keli žmonės, tačiau vienas jų pasisiūlė padėti. „Nuvažiavome į JAV su 3000 dolerių ir viena mergina suderino mums net 20 koncertų“, – prisimena Magnée: „Prancūzijoje tuo metu buvo išleistas tik mūsų trumpametražis albumas. Pramogų industrija sujudo: „Kas čia po velnių? Jie išleido tik vieną EP ir jau koncertuoja JAV, o mes nieko apie juos nežinome?“ Prasidėjo didelis triukšmas. Kai po turo grįžome į Prancūziją, mūsų jau laukė raudonas kilimas. Geras „pasidaryk pats“ pavyzdys“.
„La Femme“ pasirašė sutartį su leidykla, kuri leido Charleso Aznavouro ir Jacques'o Brelio įrašus. Debiutinis „La Femme“ albumas „Psycho Tropical Berlin“ buvo sutiktas puikiai ir šovė į geriausių sąrašo viršų Prancūzijoje. Tada „La Femme“ naudojosi visomis pasitaikiusiomis galimybėmis – sukūrė garso takelį Yves'o Saint Laurent'o kolekcijos pristatymui ir surengė pasirodymą „Austin Psych fest“ Teksase, kur Magnée atrodė kaip YSL mūza su didžiule raganos kepure ir kimono. „La Femme“ laimėjo prestižiniuose „Victoires de la Musique“ apdovanojimuose Prancūzijoje ir buvo pripažinti Geriausio naujo atlikėjo kategorijoje. „La Femme“ gerbėjais tapo tokios įžymybės kaip režisieriai Jacques Audiard ar Romain Gavras bei legendiniai menininkai Jean Michel Jarre bei Hedi Slimane, tačiau, svarbiausia, jog grupės kūryba užkabino Prancūzijos jaunimo ausis.
Dar po kelių metų „La Femme“ dalinosi viena scena su amerikiečių roko grupe „Red Hot Chili Peppers“ arenose.
Naujausias albumas „Paris-Hawaï“ tęsia intelektualią kelionę, kurioje dera vintažas su futuristiškumu bei eklektiškos „La Femme“ įtakos. Jų kūryba giliai įsišaknijusi prancūzų tradicijoje, nuolat primenanti tokius filosofus kaip Dekartas ir Paskalis. Išradingai nardydami žanruose jie primena tokius muzikos projektus kaip „Gorillaz“, bet su ryškesniu egzistenciniu niuansu. „La Femme“ pozicionuoja save ne kaip trumpalaikius turistus, o kaip pasaulio piliečius eroje, kovojančioje su autentiškumo problemomis. „Paris-Hawaï“ yra dar vienas stiprus grupės pareiškimas. Tai leidinys, kuriame puikiai dera pagarba kultūrai ir meninis vientisumas, kviečiantis klausytojus įsitraukti, apmąstyti ir įvertinti mūsų pasaulio sudėtingumą.
„La Femme“ palieka labai ryškų pėdsaką šiuolaikiniame Paryžiaus kultūriniame kraštovaizdyje. Jie verti pažinties ir tokio koncerto sostinėje. Be jų prancūzų muzikos žemėlapis dėliotųsi visaip kitaip. Jų kūryboje tarsi įsišaknijusios dvi šio miesto pusės – spindesys ir rupumas. Tai puikiai atspindi pulsuojantį daugiakultūrį Strasbūro Sen Deniso rajoną, kuriame grupė kuria.
