1986 metais Lietuvoje jau buvo prasidėjęs Michailo Gorbačiovo „perestroijkos“ sukeltas roko bumas. Praūžė pirmieji „Roko maršai“. Prasidėjo pirmieji dainų ir grupių TOP-10 rinkimai. Iš „pogrindžio” kilo į dienos šviesą niekur oficialiai nematytos ir negirdėtos muzikinės grupės. Jauni ir ambicingi vyrukai - Arvydas Skernevičius, Jonas Vasilevičius, Viktoras Beriozovas, Sigitas Barkus ir Alvydas Kisieliauskas nusprendė nelikti nuošalyje. Jie tuo metu jau grojo Vilniuje Respublikiniuose Profsąjungų kultūros rūmuose ir keitė dislokacijos vietą į LTSR Materialinio techninio tiekimo komiteto patalpas, kur buvo žymiai geresnė „materialinė – techninė bazė” – puiki aktų salė, naujausia ir geriausia tuo metu čekiška garso stiprinimo aparatūra „Metronom – 2”.

Vieną žvarbų rugsėjo devintosios vakarą į repeticiją aplankyti mokslo draugų užsuko Šarūnas Mačiulis. Grupė ieškojo vokalisto. Visiškai netikėtai buvo pasiūlyta „prisiminti jaunystę” ir pabandyti sudainuoti keletą Šaro dainų, kurias puikiai žinojo Jonas, Sigis ir Arvydas ir kurias dar 1980 metais grojo Vilniaus Valstybinio Pedagoginio instituto (vėliau tapęs Edukologijos universitetu, dar vėliau uždarytas) diskotekos „Disco Vivo” (vadovas Egidijus Butkevičius) pramoginėje programoje. Diskoteka buvo uždaryta už antitarybinės kultūros propagavimą būtent dėl skandalingų vokalinės – instrumentinės grupės „The Carburators” pasirodymų. Ir tik santykinis „atšilimas” vakarietiškos kultūros atžvilgiu po Maskvos Olimpiados leido išvengti pašalinimo iš studentų sąrašų.

Pabandymas virto ilgo ir vaisingo bendradarbiavimo pradžia. Sujungus grupės ir Šaro dainas gavosi visai padorus autorinių dainų repertuaras tinkantis originaliai koncertinei programai. Grupė su entuziazmu kibo į darbą ir repetuodavo iki išnaktų. Tuo metu grupės didžiausia svajonė buvo - patekti į Lietuvos grupių TOP - 10, kurį kiekvieną savaitę skelbdavo šeštadieniniame priede jaunimui laikraštis „Komjaunimo tiesa” (dabar „Lietuvos rytas”).