Buvo 2005 m. pavasaris. Pagaminau kiškio formos silikoninį antspaudą ir norėjau ant popieriaus atspausti tūkstantį kiškių Baltijos šalių grafikos meno projektui „Now art now future“. Spausti nesisekė – atspaustieji kiškiai atrodė nekaip. Todėl nuploviau nuo antspaudo dažus ir, ieškodama defektų, ėmiau atidžiai tyrinėti patį silikoninį kiškį. Patampiau jo letenas, pamėginau lankstyti tamprias ausis, keletą kartų mečiau jį ant stalo, stebėdama, kaip nuo smūgio dreba uodega. Su silikoniniu kiškiu buvo smagu žaisti, nes jis nepasidavė – pirštu nulenki jam ausį, bet vos tik paleidi - jis vėl ją pastato. Taip netikęs antspaudas tapo puikia silikono lėle.
 Netrukus  atsirado kiti nemažiau ištvermingi silikoniniai kiškio bendraamžiai: meškinas, vilkas, varlės patinas ir čiukčius. Visi jie tapo herojais pirmajame spektaklyje ilgu ir drąsiu pavadinimu: „Manęs neužkrušit!“ – pareiškė ištvermingas zuikis“.
 Lėlės perėmė fizines silikono savybes - ištvermę ir lankstumą. Kiekviename spektaklyje jos demonstruoja šitas savybes, rodo žiūrovams pratimus, padedančius išgyventi kasdienybėje.
 Taip silikonas virto psilikonu – lėlės, judindamos savo tamprius kūnelius, iš tiesų mankština ir grūdina žiūrovo sielą (psyche gr. siela).
Per penkis metus Psilikono teatras sukūrė 10 spektaklių, kuriuos rodė Lietuvoje ir užsienyje.
Lietuviškai, angliškai, vokiškai, švediškai, rusiškai ir itališkai, kartu su gyva muzika nuo klasikinės gitaros solo iki kamerinio orkestro.
Anksčiau „Psilikono teatras“ užklupdavo žmones meno nepaliestose vietose ir jie atsitiktinai tapdavo žiūrovais. Rodėm spektaklius pusnuogiams žiūrovams, iki kaklo sulindusiems į burbuliuojantį baseiną. Daugiabučių kiemuose mūsų žiūrovais tapdavo vietinio alaus kioskelio lankytojai, jau po kelis bokalus susivertę. 
Dabar nustojome užpuldinėti. Laukiam, kad žiūrovai patys ateitų į spektaklį. Tie, kurie ateina patys, yra, aišku, geriausi žiūrovai – kultūringi, visko daug matę ir girdėję ir ieškantys dar nematyto. Bet mes pasiilgstam žiūrovų, kuriuos anksčiau sutikdavom atsitiktinai  - kurie neina į teatrą, kurie niekada negalvoja apie meną, bet gyvena jausdami gyvenimo skonį ir turi jumoro jausmą. Norėčiau, kad jie ateitų, nes iš jų mes mokėmės ir jie nemažai prisidėjo, kad „Psilikono teatras“ būtų toks, koks yra.