TEATRAS „ARBATVAKARIAI“ – tai VšĮ „Meno ekspansijos“ spektakliai, 2011 metais pradėti kurti alternatyviose erdvėse. Jie gimė kaip nauja interaktyvi meninės raiškos forma – savita gyvoji istorinė dokumentika, kai žiūrovas nėra vien pasyvus stebėtojas, o sąmoningai įtraukiamas į veiksmą ir tampa istorinių įvykių liudytoju ar net dalyviu. Reikšmingiausi mūsų projektai: muzikinis spektaklis „Sudeginti negalima pasigailėti. Joanos Arkietės manifestas“, parafrazė balsui ir fortepijonui „Nepažįstamosios laiškas“, spektaklis „Post Scriptum“, spektakliai-arbatvakariai „Lig Tave sulauksim...“, „Senojo Vilniaus Ikonos“,„Gyvo žalio“, „Pakeliui į Rojų“, „Dingusio Vilniaus Lakštingalos“, „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“, „Mano Tėvynė – prie jo širdies“, „Nutikimai Rojuje“, „Šimtmečio arbatvakaris“, „Aukso bokštas“, „Gulbės giesmė“, „Tu mano ilgesy…“, „Kalėdinės baikos“, „Aitvarų lauktuvės“, „Gėlyno taika“, „Mūsų Bėja“, „Namų dainos“, artistinių iniciatyvų festivalis „SALVE!“. Visi šie projektai buvo sukurti ir pritaikyti alternatyviom teatrinėm erdvėm (vaidinta Vilniaus rotušėje, Šventos Kotrynos bažnyčioje, Šventų Jonų bažnyčioje, M. K. Čiurlionio namuose, Biržuvėnų, Jašiūnų dvaruose, Jono Basanavičiaus gimtinės sodyboje Ožkabaliuose, L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialiniame muziejuje Kaune, Levandų uoste (Buikų kaimas), Vagnerių rūmuose Šalčininkuose ir kt.), kol tinkamiausia eksperimentine erdve buvo pasirinktas Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus. Visos muziejaus patalpos (galerija, rūsys, kiemelis, svetainė,memorialiniai kambariai, knygynėlis) palaipsniui buvo pritaikytos ir paverstos vaidybinėmis erdvėmis. Galiausiai buvo nutarta įkurti specialiai arbatvakariam rengti skirtą erdvę – NAMŲ TEATRĄ, esantį Vilniaus senamiestyje, už Aušros Vartų. Kas tie istoriniai ARBATVAKARIAI? 1900-aisiais, kunigo Juozapo Ambraziejaus iniciatyva, Römerio namuose Bokšto gatvėje buvo surengtas pirmasis Vilniaus lietuvių susibūrimas, vadinamas arbatvakariu. Kaip ir dera, su bilietais. Jo metu buvo paraginta organizuoti lietuvių kalbos pamokas, kurias vesti sutiko iš Kunigų seminarijos išėjęs Jurgis Šaulys. 1901-aisiais surengtas antras arbatvakaris grafo Ignaco Korvin-Milevskio namuose Trakų gatvėje. Šiame vakare nutarta atkovoti lietuvių pamaldoms Šv. Mikalojaus bažnyčią. Netrukus Antano ir Emilijos Vileišių namuose Jurgio (dabar Gedimino) prospekte 25 imta rengti lietuviškus spektaklius-arbatvakarius, vadintus šeimyniniais pasisėdėjimais, dėl kurių vėliau ne kartą jų organizatoriams teko aiškintis policijoje. Trečiasis arbatvakaris buvo suorganizuotas jau atgavus spaudą, oficialiai, Vilniaus valdžiai leidus, netgi su viešai išklijuotais skelbimais. Jis vyko 1904 metų rudenį, Povilo Matulaičio iniciatyva, išnuomotoje salėje dideliame name už Aušros Vartų. Arbatvakariai priminė susirinkimus be protokolų, bet su reziumė: „ką darysim?“. Arbatvakarių dalyviai buvo inteligentai ir darbininkai, lietuviai ir nelietuviai, mokantys ir nemokantys lietuviškai. Po tų vakarų atsirado nemažai jaunimo iš sulenkėjusių lietuvių šeimų, norinčių išmokti lietuviškai. ARBATVAKARIŲ durys visada atviros kultūriniam bendradarbiavimui, prasmingoms Jūsų šeimos ir bičiulių šventėms. Mielai laukiame Jūsų pasiūlymų ir pageidavimų.