Gustas Jagminas (g. 1979) Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybos magistro studijas yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, dėsto Alytaus dailės mokykloje.
G. Jagminas tapybos mokėsi pas A. Šaltenį, H. Čerapą, R. Nemeikšį, jo emocinga ir nuoširdi tapyba kelia asociacijų su R.P. Vaitiekūno peizažais, formatai, koloritas artimas Inos Budrytės kūriniams.
Gustas neslepia žavėjimosi lietuvių tapytojais, aktyviai dalyvauja šiandieniniuose meno procesuose, parodose, rašo. Menotyrininkas Viktoras Liutkus tai apibūdina kaip menininko dialogą su žiūrovu, meno kritika ir kolegomis.
Interviu su R. Gritėnu paklaustas apie sąsajas su lietuvių tapyba menininkas sako „ … Niekada nesvarsčiau, būti ar nebūti „lietuvišku“ tapytoju. Žinoma, kad yra puikios lietuviškos tapybos ir ji mane veikė ir tebeveikia, bet ne daugiau nei vokiška „Ūmioji tapyba“, Art Brut ar tiesiog vaikų piešiniai, kurie net nepretenduota į meninę kūrybą…Kalbant apie lietuviškos tapybos tęstinumą, manau, kad mane domina kolorizmo plėtojimo galimybės, jos tikrai dar neišsemtos…“
Gusto Jagmino kūryboje dominuoja abstrakcija. Kurdamas jis remiasi gamta, patirtimi, stebėjimu. Neieško pigaus komercinio rezultato. Moka analizuoti natūrą, ją dekonstruoti ir konstruoti.
„Jis – geras koloristas, mėgstantis tapyti „užkelta“ spalvine gama, kontrastais, vykusiai panaudodamas piešinį, figūratyvą. Remiasi gamta, patirtimi, stebėjimu. Neieško pigaus komercinio rezultato. Moka analizuoti natūrą, ją dekonstruoti ir konstruoti. Tapydamas ji išgrynina formas ir priartėja prie pačios tapybos esmės. Tiek figūratyvinėse, tiek ir abstrakčiose G.Jagmino drobėse visuomet gali rasti peizažą – kaip pagrindinį ar šalutinį herojų. Nors menininko kūrinių pavadinimai skamba dekadentiškai ir užduoda romantizmo toną, bet kūriniai yra aktualūs šiuolaikiniame kontekste ir juose netrūksta ironijos,” – teigia menotyrininkas dr. Viktoras Liutkus.
