Hanną Uminą domina mizantropija, izoliacija ir tragizmas. Meno objektą ji suvokia kaip struktūrą, kurios užbaigimas gali lemti perteklinę reikšmę. Umin darbuose, jungiančiuose lietus ir rastus objektus, montuojamos struktūros, kurių obsesinės, netaisyklingos detalės prieštarauja teminiam pavadinimų turiniui. Ją domina, kaip asmeninė patirtis siejasi su anoniminėmis sistemomis.
