Vokiečių rašytojas Hermanas Hesė (Hermann Hesse) - intelektualinių, filosofinių ir psichologinių romanų meistras, 1946 metų Nobelio premijos laureatas.
Jaunystėje H. Hesė trejus metus dirbo knygyne. 1911 m. visam laikui persikėlė į Šveicariją.
Jis buvo tylus, uždaras ir susimąstęs vienišius, labiau mėgstantis knygas, o ne žmones, tačiau turėjo keletą artimų draugų – T.S. Eliotą (Didžiojoje Britanijoje) ir Thomą Maną (Vokietijoje). Antrojo XX a. dešimtmečio viduryje jį keletą metų psichoanalizės būdu gydė Gustavas Jungas ir jo padėjėjas J.B. Langas, kuris vėliau tapo geru rašytojo draugu.
Hesė niekino europiečių kultūrines vertybes. Jis ypač bjaurėjosi švietimo sistema, todėl ir pats metė mokyklą.
Pirmojo pasaulinio karo metais Hermanas Hesė aktyviai reiškė savo pacifistines pažiūras ir kvietė kovojančias tautas nutraukti karą. Jis taip pat padėdavo karo belaisviams.
Jo gyvenimas ir kūryba sąlyginai skirstoma į tris periodus.
Pirmasis, sąlyginai vadinamas ikihesiškuoju. Tai pirmieji Hesės romanai — Peteris Kamencindas (šio romano herojus – prasmės ieškantis visuomenės atstumtas klajūnas, pasiryžęs sulaužyti socialines normas, kad surastų išmintį ir ramybę) (1904), Gertrūda (1910) ir Knulpas(1915). Šie kūriniai išgarsino jaunąjį rašytoją, bet jiems stigo to savaimingumo ir nepakartojamumo, kas kiekvieną rašytoją ir daro didžiu menininku. Jie pasižymėjo neoromantizmo ir impresionizmo dvasia, buvo sklidini muzikos. Pats rašytojas pirmąjį savo kūrybos etapą pavadino duokle sentimentalizmui.
Antrajam kūrybos etapui priskirtume Demianą ( šiame romane atsispindi bendravimo su psichoanalitikais patirtis)(1919), Paskutinę Klingzoro vasarą (1920), Sidhartą (1922), Kurortininką(1925) ir Stepių vilką (1927), kuris ir yra ta „pabaigos pradžia”.
Trečiąjį, brandžiausią rašytojo periodą vainikuoja Narcizas ir Auksaburnis (1930) bei 1946 m. Nobelio premija įvertintas utopinis romanas Stiklo karoliukų žaidimas.
Tikrasis Hesė - tai ypatingas mąstymo būdas, savita intonacija ir savitas pasaulio regėjimas. Tai lėmė kelios gyvenimiškos aplinkybės, kurias rašytojas mini savo laiškuose ir esė. Visų pirma tai išvyka į Indiją, ir nusivilimas ja, pabėgus iš susvetimėjusios Europos; toliau - humanitarinė veikla vokiečių belaisvių globos tarnyboje, pirmojo pasaulinio karo patirtis, tėvo mirtis, psichinė žmonos liga ir pakrikęs šeimyninis gyvenimas, sūnaus Martino liga, emocinė paties Hesės krizė, o galiausiai - gyvenimas nuošaliame Montanjolos kaime Šveicarijoje, netoli Italijos sienos. Ten skaitė psichoanalitikų Froido ir Jungo knygas, dar kartą išgyveno ir apmąstė savo kultūrines, religines ir empirines patirtis.
Hesė gimė protestantų misionierių šeimoje, Vokietijoje, Švabijos krašto miestelyje Kalve. H. Hesės namai siejasi su Biblijos skaitymu, rytietiška senelio biblioteka, įstabios muzikos klausymu ir Kalėdinių giesmių giedojimu.
Ankstyvas Hesės depresiškumas paauglystės metais, kurį lydėjo nuolatinis egzaltuotas pakilumas ir įvairūs ekscesai (bandymai pabėgti, nusižudyti), skatino gabų jaunuolį įtikėti savo nepilnavertiškumu, buvo jo impulsyvumo, nestabilumo, polinkio į kraštutinumus ir neigimą versmė. Tai skatino ir liguistai jautrų vyrą užsidėti skeptiko kaukę, lėmė nuolatinį hesės bėgimą iš bendruomenės, skatino maištauti prieš tėvų namus ir pasaulį, kuris buvo toks mielas ir šviesus.
Labiausiai išgarsėjo tie rašytojo Hermano Hesės kūriniai, kuriuose kalbama apie žmogaus dvasinio tapatumo ieškojimus.
Vieni skaitytojai žavisi gražia, poetiška H. Hesės kalba, kitiems svarbiausia jo dėmesys individo pastangoms pasiekti vidinę darną. Septintajame dešimtmetyje H. Hesė labai išpopuliarėjo JAV. Kai kuriuos jo kūrinius hipiai laikė tiesio savo evangelija.
