Ievos Trinkūnaitės darbus norisi skaityti tarsi sąsiuvinio lapus, kuriuose savita tvarka suklijuotos iškarpos iš senų mokslo populiarinimo, kino, kelionių žurnalų, turistinių brošiūrų ir reklamų – vienur nostalgiškai pageltusios, kitur švytinčios aitriomis disko spalvomis. Didelio formato lakštuose klojasi fragmentiški vaizdìniai pasakojimai, kuriuose pinasi peizažo elementai, gyvūnų figūros ir pavieniai žmogiškojo pasaulio atributai. Kūriniuose I. Trinkūnaitė jautriai tyrinėja artumo prigimtį, dažnai asmeniškai susitapatindama, atrasdama bendrumą tarp skirtingų gyvybės formų, o kartu keldama platesnius žmogaus ir gamtos santykio klausimus, atverdama aktualius psichologinius, socialinius, geopolitinius, ekologinius aspektus. Savo kūrinių objektus ir subjektus menininkė stebi ir vaizduoja su ypatinga atida, taikliai atspindėdama emocijas, detaliai perteikdama morfologiją, akcentuodama paviršių tekstūrą, kartais hiperbolizuodama ją, paversdama dominuojančiu darbo elementu, tarsi įvyniodama siužetus į lapų, kailių, plunksnų, plaukų sūkurius. Taktiliškumo įspūdį sustiprina ir menininkės pasirinktas darbo metodas – priemonės ant lakštų dažniausiai tepamos ir įtrinamos (o gal, veikiau, įglostomos) pirštais.“
