Saksofonininko ir kompozitoriaus Immanuelio Wilkinso muzika kupina empatijos ir įsitikinimų, jungiančių melodijos ir raudos lankus su erdvę ir kvėpavimą apnuoginančiais gestais. Klausytojai su šiuo prikaustančiu skambesiu buvo supažindinti su jo pripažintu debiutiniu albumu Omega, kurį "The New York Times" pripažino 2020 m. džiazo albumu Nr. 1. Šis albumas taip pat pristatė jo nepaprastą kvartetą, kuriame groja Micah Thomas fortepijonu, Daryl Johns kontrabosu ir Kweku Sumbry būgnais - glaudų vienetą, kurį Wilkinsas vėl subūrė savo stulbinančiame antrajame albume "The 7th Hand".
"The 7th Hand" tyrinėja buvimo ir nebūties santykius valandos trukmės siuitoje, sudarytoje iš septynių dalių. "Norėjau parašyti parengiamąjį kūrinį, kad mano kvartetas kūrinio pabaigoje visiškai taptų laivais", - sako Brukline gyvenantis, Filadelfijoje užaugęs menininkas, kuris "Pitchfork" teigė, kad "kuria vandenyno gelmių džiazo epus".
Konceptualiai įrašas plėtoja tai, ką Wilkinsas pradeda tyrinėti albume Omega, kuriame buvo įtraukta keturių dalių siuita. Albume "The 7th Hand" visos jo kompozicijos yra dalys, grojamos viena po kitos. "Jose dirbama su ląstelėmis ir pradine medžiaga, kaip ir siuitoje, - sako Vilkinsas, - tačiau jos veikia ir kaip dainos."
Rašydamas Wilkinsas į kiekvieną dalį pradėjo žiūrėti kaip į gestą, priartinantį jo kvartetą prie visiško laiviškumo, kai muzika bus visiškai improvizuota, nukreipta kolektyviai. "Tai idėja būti muzikos laidininku kaip aukštesnei jėgai, kuri iš tikrųjų daro įtaką tam, ką mes grojame, - sako jis. "The 7th Hand" pavadinimas kilo iš biblinės simbolikos persmelkto klausimo: jei skaičius 6 reiškia žmogaus galimybių ribas, Wilkinsas svarstė, ką reikštų - kaip tai skambėtų, - jei būtų pasitelktas dieviškasis įsikišimas ir septintoji stichija užvaldytų jo kvartetą.
Wilkinsas dažnai semiasi įkvėpimo iš kritinės minties. Netgi įspūdingas albumo apipavidalinimas meta iššūkį konvencijoms: "Norėjau remiksuoti pietų juodaodžių krikštą, taip pat pateikti kritikos dėl to, kas laikoma pašventintu ir kas gali būti pakrikštytas."
"Emanation" išskirtinis Vilkinso įsitikinimas pasirodo jau pirmojoje frazėje. Vaizdingas ir veržlus, jis naršo daugiasluoksnį interaktyvumą prieš perduodamas švino energiją imliam Thomasui. Judesys baigiasi, regis, viduryje vampyro - tai atspindi Wilkinso elgesį su laiku. "Muzikoje laikas yra abejotinas, - sako jis. "Jis gali kvestionuoti sampratą, kas yra laikas ir kaip jūs laiką jaučiate."
Įrašu Wilkinsas siekė sukurti apverstą metrinės moduliacijos trikampį. "Kiekvieną kūrinį su kitu ritmiškai sieja trigarsis metras, - sako jis, - taigi iki ketvirtos dalies jis leidžiasi žemyn trigarsiu, tada trigarsiu kyla į penktą dalį, tada į šeštą, o septinta dalis yra laisva." Šią koncepciją jis sukūrė iš dalies dėl vientiso judesio pojūčio.
"Don't Break" pagerbia Vilkinso draugystę su Sumbry ir jų tarpusavio įtaką vienas kito raiškai. Kompozicija, kurioje dalyvauja Farafina Kan Percussion Ensemble, su kuriuo nuolat koncertuoja Sumbry, suteikia ciklinio elastingumo ir aiškiai perteikia Wilkinso koncepciją. "Kai galvoju apie indą, galvoju apie afrikietiškas dvasių apsėdimo praktikas, - sako jis. "Tai matote daugumoje Afrikos diasporos dvasinių praktikų; joruboje būgnais iškviečiama dievybė, o tada šokėjas tos dievybės apsėstas. Bet tai tarsi universalu, visose afrikietiškose praktikose - taip pat ir Juodojoje bažnyčioje, kur pagaunama Šventoji Dvasia - ir tai tiesiogiai susiję su dvasine galia, kurią neša būgnas, ir tuo, kaip jis gali tą galią nukreipti."
Vilkinsas sukūrė "Fugitive Ritual, Selah" kaip himną juodosioms erdvėms. Įkvėpimo jis sėmėsi iš energijos vietų, kuriose juodaodžiai renkasi švęsti, šlovinti ir ieškoti prieglobsčio, atokiau nuo įsigalėjusios priežiūros kultūros. "Selah reiškia pauzę - vienas iš apibrėžimų yra suteikti erdvės Šventajai Dvasiai", - sako jis. "Mane sužavėjo mintis, kad paprastai juodaodžių bažnyčiose nėra baltaodžių. Jei nueinate į juodaodžių bažnyčią, ten nėra baltųjų žmonių [juokiasi]. Nėra taip, kad jie nebūtų laukiami. Bet kažkokiu būdu juodaodžių bažnyčia pasirodė esanti erdvė, kurioje gali vykti stebuklingi dalykai, toje erdvėje, kvantiniame lygmenyje." Johnsas švelniai traktuoja įžanginę melodiją, nukreipdamas tą jausmą. "Darylas atlieka tikrai gražius solo kūrinius, - sako Wilkinsas. "Visada gana sąmoningai stengiuosi suteikti jam erdvės tai padaryti ir pritaikyti momentą jam."
Septynių dalių vidurys "Shadow" tarnauja kaip žemiausio metro kūrinys. Kaip muzikinę nuorodą Wilkinsas savo grupės nariams pasiūlė Wayne'o Shorterio kompoziciją "Fall" iš Mileso Daviso albumo Nefertiti, o "Shadow" sumodeliavo pagal jos esmę. "Norėjau, kad jie būtų beveik minimalistiniai, - sako jis. "Norėjau, kad jis būtų gana aptakus, kad būtų tik pagrindiniai svingo elementai, pagrindinis vaikščiojimas, kad mes su Miču galėtume būti šiek tiek kūrybingi, bet tuo pat metu vis tiek turėtume melodiją. Tai iš tiesų susiję su melodija, bet ji leidžia pasireikšti kūrybiškumui."
Fleitininkės Elenos Pinderhughes lyrinio ir tekstūrinio matmens įvedimas taip pat pasirodė esąs tikslingas. Pasirodanti kūriniuose "Lighthouse" ir "Witness", kurio melodijoje skamba žydintys pusbalsiai, Pinderhughes pasitarnauja kaip aktyvinimo elementas. Kartu su Thomaso mellotronu jos fleita veikia kaip dieviškojo įsikišimo iškvietimo priemonė: "Sugalvojau subtiliai įvesti du naujus balsus, kurie sklinda iš grupės šaltinio. Yra tokia Biblijos eilutė: "Kai du ar trys čia susirinkę mano vardu, aš esu viduryje."
Bene labiausiai įtikinanti dalis išsivysto per 26 minutes. Atlikdamas "Lift" gyvai, kvartetas niekada iki galo nežinojo, kaip muzika pasireikš. Kartais gestas baigdavosi po 10 minučių, kartais - po 45. "Mes neįsivaizdavome, kiek tai truks, - sako Wilkinsas, - bet studijoje sakydavome: "Tiesiog eikime tol, kol reikės sustoti". Pasak Wilkinso, "Lift" penkiasdešimtinis pobūdis verčia klausytoją praktikuoti radikalią empatiją; kalbėjimo kalbomis ritualas sklinda per lankas ir ciklus. "Pašaliniam stebėtojui tai yra bambėjimas arba beprasmybė", - sako Wilkinsas. "Tačiau tos kalbos siunčia kodus Kūrėjui. vergo savininkui tetos Hester riksmai buvo tik riksmai. Tačiau kitiems vergams tie šūksniai nešė pranešimus bėgti, dainuoti, bėgti, tęsti darbą - daugybę dalykų. Taigi mane tai irgi žavėjo - sąmonės srautas arba kalbėjimas kalbomis, nešantis pranešimus, kurių klausytojai gali nesuprasti."
Ar "Septintoji ranka" pasieks visišką laivę, svarbu ne tiek daug, kiek pats bandymas. Wilkinsas ir jo grupės draugai atskleidžia savo kolektyvinę tiesą lupdami save sluoksnis po sluoksnio, judesys po judesio. "Kiekvienas judesys skaldo grupę, kol paskutinis judesys - tik viena užrašyta nata", - sako Wilkinsas. "Tikslas, į kurį mes visi stengiamės patekti, yra nebūtis, kur muzika gali laisvai tekėti per mus."
