kompozitorius, dirigentas, pedagogas, Klaipėdos garbės pilietis.
Pirmąsias muzikos žinias gavo iš tėvo vargonininko Jeronimo Kačinsko (1872-1936 m.). Tėvas buvo baigęs Raseinių dviklasę mokyklą ir Juozo Naujalio vargonininkų kursus. Vargonininkavo ir vadovavo chorams Viduklėje, Kuršėnuose, Micaičiuose, Papilėje ir Viekšniuose.
Sūnus Jeronimas lankė Kuršėnų pradžios mokyklą, o 1915 m. šeimai pasitraukus į Rusiją, mokėsi Maskvos priemiestyje Bronicuose, kur baigė rusišką pradžios mokyklą ir pirmąją gimnazijos klasę.
1918 m. šeimai grįžus į Lietuvą, Jeronimas su tėvais gyveno Kuršėnuose, Papilėje ir Viekšniuose. Uoliai mokėsi skambinti pianinu, dainavo ir giedojo choruose. Baigęs Viekšnių progimnaziją, 1923 m. įstojo į Klaipėdos Stasio Šimkaus vadovaujamą muzikos mokyklą - konservatoriją, kur skambinti fortepijonu mokėsi prof. G. Jaschino, prof. A. Schröderio ir C. Nemenoffo klasėse. Dainavo S. Šimkaus vadovaujamame chore, akompanavo būsimiesiems dainininkams.
1924 m. rudenį įstojo į Kauno Juozo Naujalio vadovaujamą muzikos mokyklą ir fortepijono studijas tęsė pas L. Dauguvietytę-Malko, o pas Joną Bendorių mokėsi harmonijos. 1925 m. rudenį vėl grįžo į Klaipėdą, kur konservatorijoje pas V. Kolenaty-Kamilovą ir L. Novaką mokėsi griežti altu, pas I. Prielgauską skambinti fortepijonu, o pas S. Šimkų ir Juozą Žilevičių - muzikos teorijos ir kompozicijos.
Netrukus pradėjo griežti S. Šimkaus vadovaujamame konservatorijos simfoniniame orkestre ir įvairiuose kameriniuose ansambliuose, vadovavo konservatorijos vyrų chorui (36 dalyviai), dalyvavo Giedotojų draugijos kultūriniuose renginiuose, dainavo Miko Petrausko operetėje "Consilium facultatis", kartu su Antanu Vaičiūnu statė S. Šimkaus baladę "Nugrimzdęs dvaras", koncertavo daugelyje Žemaitijos miestelių. Su Vytautu Marijošium, Juozu Strolia ir Motiejumi Budriūnu 1927 m. konservatorijoje įkūrė "Vaivorykštės" būrelį.
1929 m. rudenį J. Kačinskas įstojo į Prahos konservatoriją, kur pas prof. J. Křičką studijavo kompoziciją (privačios kompozicijos dar mokėsi pas prof. O. Šiną), gilino fortepijono, operinio ir simfoninio dirigavimo žinias (prof. P. Dedečeko ir M. Doležilio klasės).
1930-1931 m. pas prof. A. Habą studijavo ketvirtatonės muzikos sistemą ir atematinę kompoziciją. Baigęs studijas, 1931 m. grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Kaune, Valstybės teatre ir muzikos mokykloje. 1931 m. lapkričio 3 d. Valstybės teatro debiutavo kaip simfoninio orkestro dirigentas. Prisidėjo prie "Muzikos barų" leidybos, 1932 m. kartu su Vincu Bacevičium ir M. Budriūnu įkūrė Muzikos progresistų draugiją, rašė straipsnius, "Muzikos barų" priede išleido savo dainų ir giesmių, dirigavo Lietuvos jaunimo sąjungos simfoniniam orkestrui.
1932 m. rudenį Klaipėdos muzikos mokykloje - konservatorijoje pradėjo dėstyti privalomą fortepijoną ir kamerinį ansamblį, 1933 m. įkūrė ketvirtatonės muzikos teorijos ir choro dirigavimo klases, suorganizavo styginių kvartetą (pats griežė altu), rengė koncertus. Atgaivino simfoninį orkestrą, kurio pagrindą sudarė konservatorijos dėstytojai ir moksleiviai - 45 muzikantai. Per 1933-1934 m. sezoną orkestras surengė šešis simfoninės muzikos koncertus. Buvo kviečiamas diriguoti orkestrui ir Kaune.
Vadovavo ir chorams: Klaipėdos darbininkų chorui, čekoslovakų chorui, talkino Stepo Sodeikos vadovaujamam "Vaidilutės" chorui ir kt. 1933 m. 2-ajai Klaipėdos krašto dainų šventei parengė Giedotojų draugijos vyrų chorą. 1934 m. rudenį simfoninį orkestrą ėmus globoti "Aukuro" draugijai, J. Kačinsko iniciatyva 1934 m. gruodžio 8 d. miesto teatre įvyko Džiuzepės Verdžio operos "Traviata" premjera, o 1935 m. gegužės 24 d. Šarlio Guno operos "Faustas" premjera. Orkestrui talkino "Vaidilutės" choras ir solistai. Operų spektakliai parodyti Šiauliuose, Tauragėje]]je ir Šilutėje. Iš viso surengta 30 "Traviatos" ir 15 "Fausto" spektaklių. 1936 m. surengti paskutiniai penki simfoninės muzikos koncertai.
1936 m. J. Kačinskas buvo pakviestas dirbti Valstybės teatro dirigentu - akompaniatoriumi, bet 1937 m. pradžioje šio darbo atsisakė ir vėl sugrįžo į Klaipėdą. Muzikos mokyklos direktorius Juozas Karosas jį paskyrė privalomo fortepijono dėstytoju ir vicedirektorium. J. Kačinskas akompanavo solistams, griežė įvairiuose instrumentiniuose ansambliuose ir koncertavo Klaipėdos krašte. Daug prisidėjo prie šio krašto chorų sąskrydžių ir dainų švenčių organizavimo, 1938 m. dainų šventei Klaipėdoje parengė 30 dalyvių lietuvių darbininkų vyrų chorą. Šventės išvakarėse koncertavo J. Kačinsko diriguojamas Valstybės radiofono simfoninis orkestras.
Dirigentas rašė spaudoje apie Klaipėdos muzikinį gyvenimą. J. Kačinsko pastangomis 1936 m. Lietuva tapo Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (SIMC) nare. 1937 m. kartu su V. Bacevičium J. Kačinskas pirmą kartą dalyvavo tarptautiniame muzikos festivalyje Paryžiuje, 1938 m. su kitais muzikais Londone (buvo atliktas J. Kačinsko "Nonetas"), o 1939 m. - Varšuvoje ir Krokuvoje.
1938 m. rudenį J. Kačinskas persikėlė į Kauną ir iki 1940 m. buvo Radiofono simfoninio orkestro dirigentas. Daugiausia propagavo užsienio klasikų ir lietuvių kompozitorių kūrinius, rengė viešus koncertus. 1940 m. dalis Kauno radiofono darbuotojų buvo perkelta į Vilnių, J. Kačinskas tapo vadovu, dirigavo Rygos ir Talino simfoniniams orkestrams. Kartu dėstė ir Vilniaus muzikos mokykloje - privalomą fortepijoną, kamerinį ansamblį, simfoninį dirigavimą, vadovavo orkestrui ir chorui. Jo mokiniai buvo žinomi muzikai J. Navakauskas, Bronius Budriūnas, V. Žilius, A. Učiukas, Alfonsas Mikulskis, Jonas Švedas, Algis Šimkus, A. Kalinauskas, Povilas Bekeris, Eduardas Pilypaitis, Valteris Banaitis ir kt. J. Kačinskas buvo pakviestas pirmininkauti Meno tarybai, buvo atkurtos Lietuvos muzikų draugijos pirmininko pavaduotojas.
1942-1944 m. dirigavo Vilniaus operai: Džiuzepės Verdi "Traviata", Šarlio Guno "Faustą", Džakomo Pučinio "Madam Butterflay", Džoakino Rosinio "Sevilijos kirpėją". Iš viso dirigavo apie 250 operų spektaklių. Lietuvoje - daugiau kaip 600 simfoninės ir vokalinės muzikos koncertų.
