tapytojas, profesorius, technikos mokslų daktaras, keliautojas, Šveicarijos gyvenvietės bendruomenės garbės pilietis. Gimė 1948 m. lapkričio 27 d. Kaune. 1971 m. baigė urbanistikos studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute. 1973–2011 m. – dėstė Vilniaus Gedimino technikos universitete. Daug metų aktyviai sportavo – žaidė futbolą, stalo tenisą. Domisi pasaulio civilizacijomis, jų menu ir istorija. Aktyvus keliautojas – apkeliavo daugiau kaip 70 valstybių 5 kontinentuose, įkopė į Kilimandžarą, Monblaną ir daugelį kitų viršūnių. Yra sukaupęs nemažą meno kolekciją ir didelę meno leidinių biblioteką.
Butkevičius tapybos patyrimo sėmėsi daugelyje žymiausių pasaulio meno muziejų ir galerijų. Tapybos mokėsi iš savo tėvo – tapytojo Prano Butkevičiaus ir savo dėdės – vieno žymiausių Lietuvos tapytojų, profesoriaus Vlado Karatajaus. Be to, studijavo žymiausių Lietuvos ir pasaulio modernistų tapybą. Daug patarimų dabar jam teikia tapytojai: Gediminas Pranckūnas, Ilona Žvinakienė, Rimas Zigmas Bičiūnas, Valerijus Zubriakovas ir kt. Savo tapyboje dailininkas remiasi arsininkų, ekspresionistų ir abstrakcionistų tradicijomis. Taip pat J. Butkevičius suprojektavo ir pastatė įvairiose Lietuvos vietose 5 koplytstulpius ir kryžių. Sukūrė Šveicarijos gyvenvietės bendruomenės herbą. Pagal jo projektus pastatytas koplytstulpis ir įrengtas akmenų parkas Šveicarijos gyvenvietėje.
Butkevičius apie savo kūrybą sako: „Tapyba – kaip ir visa kūryba – tai pirmiausia yra iššūkis sau – ar įveiksi tuščią baltą drobę ir paliksi joje savo minties pėdsaką ar pasiduosi. Čia kaip kopimas į kalną – norint užkopti, turi įveikti visus sunkumus. Tad kūryba reikalauja didelio užsispyrimo ir kantrybės. Bet nieko nesukursi darydamas tai per jėgą, tad turi būti užsidegęs, bet kartu ir neįsitempęs, atsijungęs nuo visų kitų darbų ir rūpesčių.“
„Visuomet sunkiausia yra pradžia – kol sumąstai motyvą, paveikslo koncepciją. Norėdamas išreikšti pasirinktą vaizdinį, pirmiausia jį perleidžiu per savo mąstymo prizmę, jį abstrahuoju, numatau spalvinį sprendimą, o po to atsiduodu jausmui ir intuicijai, kurie tave veda, bei improvizuoju, stengdamasis suteikti paveikslui skambesį. Man paveikslas turi skambėti!“
„Tapytojas prof. R. P. Vaitiekūnas yra pasakęs, – „Spalva – tai atgaiva akims!“. Ir man tapyboje svarbiausia – spalvos, jų kontrastai ir sąskambiai. Tapau atviromis spalvomis, naudoju plačią jų paletę, naudoju reljefinius potėpius. Spalvų derinius pastatau prieš gyvenimo kasdienybės rutiną, vyraujančią įtampą pasaulyje. Juk spalvos turi magišką galią. Spalvos – tai ir žmogaus emocijos, mintys, net ir darbai. Ne veltui sakoma: „Žmogus gyvena spalvingą gyvenimą“. Savo paveiksluose ieškau santarvės tarp žmogaus ir gamtos, nes joje jaučiuosi geriausiai. Nevengiu ir grotesko. Paveikslų tematika išplaukia iš kelionių įspūdžių, kultūrinių klodų, gamtos. Abstraktus tapybos būdas leidžia išreikšti vyksmą, būseną, reiškinį, ekspresyvus būdas – išreikšti gamtą.“
Mano moto – „Gyvenimas – nuostabi pasaulio pažinimo kelionė! Tad tebūna mums visiems ši kelione spalvinga!“
