Daugelis mano darbų apibūdina kaip nuoseklius ir vientisą. Kas tai lėmė? Aš neesu stabilumo vergas, tačiau nenorėčiau sukurti kažko dirbtinio. Kartais keikiu save už pasikartojančias kompozicijas, tačiau jei netenka vidinio poreikio, to nedaru. Mano tikslas yra pasiekti išraiškos jėgą su minimaliomis priemonėmis. Tikiu, kad metų bėgyje pasikeičiau, nors daugelis motyvų ir siužetų linijų išliko su manimi nuo paauglystės, mano požiūris į dalykus pasikeitė. Pastebėjau, kad mano kėlinio teptukas tapo aiškesnis, šviesesnis, ir yra mažiau tragikos, tamsių akcentų. Vis dėlto man patinka matyti savo močiutę su ožiu, ant jos prijuostės įstrigęs aguonų puokštė, ant moters peties ilsisi paukštis. Vis dar mėgstu apkabinti medį esant gamtoje ir pagautą žuvį vėl paleisti. Gyvenime yra pakankamai bjaurumo, kodėl aš norėčiau savo kūriniuose jį užpildyti? Bet mano akimis yra grožis toje bjaurumoje, net nemaloniems herojams, tokiems kaip girta moteris siūlanti kalvas jums, yra savitas poezijos reikalas. Dailė man nėra pykčio ar kauptos neigiamos emocijos išsiliejimas. Dailė yra galbūt atmintis, kaip sala raižosi migloje, kai valtis plaukia tolyn. Aš nesu objektyvus stebėtojas, bandantis užfiksuoti tikrovę su pedantišku tikslumu. Kartą važiuodamas pravažiavau ir mačiau vyrą ir moterį glaudžiasi taip natūraliai, laikanti vienas kitą taip natūraliai, kad buvo neįsivaizduojama. O kaip džiaugiuosi, kad pravažiavau! Apibendrinant, man nepatinka išreikštinų temų kūrimas; visi siužetai kyla „iš žemės“. Nebūtų sunku nupiešti kelių akvarelių kvadrate, bet aš mėgstu vaikščioti, apžiūrinti aplinką, užrašyti pastelinės spalvos ir tik po to tapyti - tai mano metodas, kuris nesikiša į gamtos pasiūlymą. Meilės scenos yra labai paplitusios mano kūryboje. Moterys plaukioja ore kaip angelų sparnai. Pagrindiniai temos yra likimas, vienatvė, žmogaus ir gamtos vienybė, kaimus paliekantys ir palikti vaizdai... Esu muziejaus autorius. Mano darbai gali būti rasti Lietuvoje LNDM, NČDM, Tartle, Latvijos NDM ir Trečjakovo galerijoje.