Kompozitorius Juris Ābols gimė 1950 m. balandžio 16 d. Rygoje, dailininko Ojaro Ābolso ir filologės Mirdzos Ābols šeimoje. Baigė Latvijos valstybinę konservatoriją (dabar - JVLMA) Jānio Moritso fleitos klasę, įgijo pedagogo ir koncertuojančio atlikėjo diplomą (1972 m.) ir Adolfo Skultės kompozicijos klasę (1982 m.); po to dirbo laisvai samdomu menininku. Grojo Latvijos nacionalinės operos orkestre (1976-1978 m.). Atkūrus šalies nepriklausomybę, dirbo žurnalistinį darbą, grojo fortepijoniniame trio su kompozitoriumi Edmundu Goldšteinu ir smuikininku Jāniu Bulava, atlikdamas latvių kompozitorių klasikinę ir savo muziką, 1988-1989 m. įrašė ir išleido šį bendradarbiavimą liudijantį albumą "Smėlio laikas". Dirbo vargonininku katalikų bažnytinės muzikos srityje Prancūzijoje, Strasbūre (1998-2005 m.). Nuo 1987 m. - Latvijos kompozitorių sąjungos narys. Iš tėvo paveldėjo filosofinę pasaulėžiūrą, kurios centre - humanizmas ir žvilgsnis į pasaulio socialinius procesus jų sudėtinguose tarpusavio ryšiuose, kontekstuose ir pjūviuose. Pradedant pirmaisiais aprobuotais kūriniais ("Penki latvių šokiai", Preliudas ir Toccata), jo kūrybos centre - žmogaus, jo vidinio pasaulio apmąstymai, siekiantys net giliausias pasąmonės gelmes, kuriems nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios skirta nemažai psichodeliškai orientuotų kompozicijų. Čia jis mokėsi pas Luciano Berio ir Maurizio Kagelį, tačiau vis dėlto laikėsi savo individualaus stiliaus, eksperimentavo su žmogaus balsu įvairiose emocinėse situacijose, pasitelkdamas senąsias mirusias kalbas ("Carmina byzantica", "Normalioji fiziologija" ir kt.), vieno opuso rėmuose eksploatuodamas net penkias kalbas ("Mūsų žmogus Beičine"). Apskritai kalbą jis vartoja visais lygmenimis - nuo pasąmonėje materializuoto intonomo iki jo elektroninės transformacijos, nuo senovės graikų, trakų ir asirų kalbų iki vadinamųjų įsivaizduojamų kalbų, dadaistinės leksikos ir, galiausiai, savo gimtosios kalbos su jos tarmėmis. Kultūros istorijos, senųjų kultūrų ir civilizacijų žinovas: jo kompozicijose dažnai sutinkame kultūros simbolio citatą. Jis taip pat nevengia tradicinių muzikos išraiškos priemonių, pavyzdžiui, klasikinės harmonijos mokyklos. Jį domina nacionalinės kultūros, jų istorinės ir geografinės paralelės. Pomėgiai - etnogenezė ir senosios gentys, kurių tyrinėjimų rezultatas - "Baltų-balkanų enciklopedijos" (2002 m.) ir atskirų tyrimų rankraščiai. Moksliniai tyrimai atliekami nuolat. Apskritai bitonalistas ir politonalistas. Polistilistė. Devintojo dešimtmečio pabaigoje dadaistiniai opusai konkuruoja su tradiciniu stiliumi parašytais kūriniais, 2004 m. prie šios simbiozės prisijungia elektronika ir folkrokas ("Jautra sabridība"). Ironiški motyvai nėra svetimi; įgėlimai, sarkazmas, absurdiškas humoras, ypač amžių sandūroje. Tačiau šioje ironijoje niekada nėra blogio: jei etika ima viršų prieš estetiką - tai yra kultūrinės ir istorinės žmonijos patirties ar kultūrinių procesų nuopelnas. Jo opusų pabaigos paprastai būna nuspalvintos rezignuota, liūdna šypsena, taip keliant klausimą tam, kuris mėgaujasi jo muzikiniu procesu: "Bet kodėl?..." J. Ābolso kultūriškai problemiškos publicistikos ir koncertų recenzijų galima rasti ir Latvijos spaudoje. Įrašai - Latvijos radijo plokštelių bibliotekoje, Latvijos nacionalinės bibliotekos Muzikos skyriuje; rankraščiai - Latvijos nacionalinės bibliotekos Muzikos skyriuje, JVLMA natų bibliotekoje. Fotografinė medžiaga - kompozitoriaus Edmundo Goldšteino asmeniniame archyve.
