yra jaunosios kartos tapytojas. 2018 m. baigė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2016 m. dalyvauja grupinėse parodose, surengė keletą personalinių parodų. Jo kūryba buvo pristatyta tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje "ArtVilnius" ir įvairiuose kituose šiuolaikinio meno projektuose. 2018 m. jis įkūrė jaunųjų tapytojų platformą Kontr-argumentas. Jis kuruoja šiuolaikinės tapybos parodas, kultūrinėje spaudoje publikuoja menotyrinius straipsnius.
Brazdžiūno tapyboje koegzistuoja ir konfrontuoja fizinės ir virtualios realybės formos. Tapytojo kūryboje pasisavinti medijuoti vaizdai (meno kūrinių, kompiuterinių žaidimų, filmų, televizijos, populiariosios kultūros ir kt. motyvų) susilieja į netikėtas kompiliacijas ir alogiškas sekas, atspindinčias šiuolaikinės kultūros vizualumą, perteikiančias tirštą kasdienį ekrano vaizdų srautą, komentuojančias aktualius vaizdų ir reprezentacijų visumos aspektus. Tapydamas menininkas nuolat bendrauja su tapybos, kaip medijos, istorija, vertina jos galimybes ir tikrina ribas, nuolat permąsto tapybos vietą kitų, ypač ekrano, medijų (ir jų istorijos) kontekste. Menininkas ne tik nurodo į skaitmenines medijas, imituodamas jų raišką tapybos priemonėmis, bet ir perkelia tapytus vaizdus į virtualią erdvę (paminėtina jo darbų paroda vaizdo žaidime Counter-Strike). Šis transmedialumo siekis ir nuolatinis rėmimasis vaizdo teoretikų Jeano Baudrillard'o, Nicolas Bourriaud ir kitų įžvalgomis susieja tapytojo kūrybą su vizualinės kultūros studijomis, kontekstualizuoja ją plačiame vaizdo filosofijos lauke.
Kadangi Brazdžiūno tapyba yra figūratyvi, ji dažnai atkakliai priešinasi atskiruose kūriniuose aptinkamam naratyvumui ir literatūriškumui. Atplėšdamas vaizdus nuo įprasto konteksto, menininkas pabrėžia nuoseklaus naratyvo neįmanomumą ir jo prasmių kintamumą. Kartais iškylančios iškalbingos kultūrinio ir asmeninio gyvenimo detalės tarsi leistų atsekti naratyvo užuomazgas, tačiau tuoj pat paslepiamos ir paneigiamos, paliekant kūrinius atvirus begalinėms (ne)interpretacijos galimybėms. Naujausiuose kūriniuose menininko tapatybės apraiškos sumažintos iki minimumo. Aerozoliniai dažai, gatvės meno elementai (trafaretai, graffiti) ir lakoniška minimalistinė forma nuasmenina jo kūrinius, tarsi patvirtindami autoriaus anonimiškumą ir jų masinės (re)produkcijos galimybę. Tačiau žvelgiant į Brazdžiūno kūrybą kaip į visumą, išryškėja kūrinių sąsajos, kurių tinklas perteikia laiko dvasią ir siūlo autentiškomis patirtimis paremtą bei ironijos persmelktą 1990-ųjų kartos portretą.
