Lietuvos lenkakalbių kilmės režisierius, lėlinės animacijos pradininkas, XX a. pirmoje pusėje kūręs Lietuvoje, Rusijoje ir Prancūzijoje.
Šis menininkas ne tik pirmasis pasaulyje panaudojo savo filmuose lėles, bet ir kūrė tokiame lygyje, kurio pasiekti amžininkai taip ir nesugebėjo. Profesines paslaptis V. Starevičius atidžiai saugojo ir pats skleidė neteisingus gandus, kad supainiotų konkurentus. Kaip pastebėjo kino kritikas Skirmantas Valiulis, V. Starevičiui net savo gyvenimą patiko šiek tiek mistifikuoti. Todėl mus pasiekusios žinios apie šį režisierių ir jo kūrybą gana prieštaringos.
Gimė besislapstančio 1863 m. sukilimo dalyvio Aleksandro Starevičiaus ir bajoraitės Antaninos Legeckos šeimoje Maskvoje. Motinai mirus, vaiką pasiėmė giminės iš Kauno. Čia jis baigė pradinę mokyklą. Vidurinę mokyklą lankė jau Estijoje. Dar būdamas mokyklinuku, susidomėjo fotografija ir entomologija. V. Starevičius ne tik rinko vabzdžius savo kolekcijai, bet ir darė tikroviškus jų modelius.
Mokslų taip ir nepabaigė, tačiau tai nesutrukdė jam uždarbiauti piešiant, o vėliau – ir susirasti valstybės tarnybą Kaune. Tuo pat metu jis domėjosi fotografija, užsiėmė saviveikla. Pasakojama, kad būtent dėl jo puikių Kauno nuotraukų, kraštotyros muziejus patikėjo V. Starevičiui kamerą ir pasiūlė sukurti kelis filmus. Po filmo „Virš Nemuno“ sėkmės V. Starevičius mėgino kurti apybraižas iš jo mėgiamų vabzdžių gyvenimo. Tačiau vabzdžiai buvo nekokie aktoriai, neištverdavo kaitrių lempų, todėl ilgainiui V. Starevičius juos pakeitė gudriais muliažais.
1909 m. V. Starevičius pabaigė du filmus: „Laumžirgių gyvenimas“ ir „Vabalai – skarabėjai“. Manoma, kad 1910 m. sukurtas filmas „Lucanus Cervus“, apie elniaragių kovą dėl patelės, buvo pirmasis animacinis lėlinis filmas pasaulyje. Ta pačia technika sukurtas ir trumpametražis filmas „Gražioji Lukanida“, kuriame buvo parodijuojami riterių romanų siužetai. Filmas išpopuliarėjo visame pasaulyje, ir dar ilgą laiką žiūrovai neįspėjo jo paslapties: jie manė, kad nufilmuoti tikri dresiruoti vabalai. V. Starevičius filmus kūrė vienas ir neatskleisdavo savo meistriškumo paslapčių.
Įkvėptas „Lucanus Cervus“ sėkmės, V. Starevičius nusprendė išvažiuoti į Maskvą, kur daug didesnės galimybės kūrybai. Maskvoje menininką ėmė globoti verslininkas A. Chanžankovas, padovanojęs jam kamerą, juostos, išnuomojęs butą ir studiją, tačiau pareikalavęs teisių į kuriamus filmus. Filmus A. Chanžankovo studijoje V. Starevičius kūrė iki 1917 m. Be animacinių filmų, jis taip pat domėjosi ir vaidybiniais.
1919 m. emigravo į Italiją, vėliau persikėlė į Prancūziją. Čia jis iš karto gavo užsakymų animaciniams filmams. Jau po poros metų jo „Lakštingalos giesmė“ apdovanota Rozenfeldo aukso medaliu. Kitą aukso medalį jis gavo už reikšmingiausią savo darbą – pirmąjį pasaulyje lėlinį pilnametražį filmą „Lapinas Raneikis“. Šis buvo kuriamas nuo 1926 (1928?) iki 1930 m. ir išleistas jau prasidėjus garsinio kino erai. Tačiau įgarsintas buvo tik po aštuonerių metų Vokietijos vyriausybės lėšomis. Deja, dėl šios priežasties po karo filmas buvo retai rodomas.
Paties V. Starevičiaus karas beveik nepalietė. Po 1945 m. jis nusprendė įsikurti Paryžiaus priemiestyje ir čia toliau kurti savo filmus. Tačiau jo populiarumas mažėjo, užsakymų filmams – irgi. Paskutiniais gyvenimo metais jis kūrė reklaminius klipus ir net pardavinėjo savo lėles.
