Leonardas Kazokas-Kazakevičius buvo Lietuvos dailininkas, gimęs Kaune 1905 m. liepos 27 d. ir ten pat mirė 1981 m. rugpjūčio 15 d. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Biografija Pirmojo pasaulinio karo metu jo šeima pasitraukė į Sankt Peterburgą, bet 1921 m. grįžo į Kauną, kur jis gyveno Šančiuose. Jis tapo „Šimkūno fotografijos“ mokiniu, kur kūrė spalvotus portretus iš nuotraukų. Tais pačiais metais pradėjo lankyti piešimo kursus Liaudies namuose, o vėliau įstojo studijuoti skulptūros. 1922–1929 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, o 1944 m. eksternu baigė Vilniaus dailės institutą. 1930 m. kartu su kitais įkūrė Nepriklausomųjų dailininkų draugiją, o nuo 1933 m. buvo jos pirmininkas, aktyviai dalyvaudamas draugijos parodose. 1934–1939 m. dėstė Kauno 3-iojoje gimnazijoje. 1940–1941 m. dėstė piešimo kursus Vilniuje ir vadovavo Kauno meno kooperatyvui „Marginiai“. 1944–1951 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1951–1961 m. dirbo „Dailės“ kombinate Kaune. 1961 m. sunki liga prikaustė jį prie lovos ir atėmė dešinę ranką; įkvėptas tapė kaire. Kūriniai Kazokas žinomas kaip tapytojas, kurio kūryboje dera prancūziškas postimpresionizmas ir lietuviškas sentimentas. Jis tapė portretus, natiurmortus, peizažus ir temines kompozicijas savitu ekspresionistiniu stiliumi su subtiliomis, niuansuotomis spalvomis.
Žymiausi jo darbai: „Autoportretas“ (1927) „F. Kiršos portretas“ (1943) „Režisieriaus J. Miltinio portretas“ (1958) „Natiurmortas“ (1937) „Nidos miestas“ (1935) „Bakūžė“ (1935) „Paryžiaus gatvė“ (1937) „Tiltas Pirėnų kalnuose“ (1939) „Vargšas meistras“ (1939)
Ankstyviesiems jo paveikslams būdingi švelnūs sidabriniai tonai ir melancholiška nuotaika, o vėlesni – dekoratyvesni, sodresnių, įvairesnių spalvų. Parodose Lietuvoje ir užsienyje Kazokas dalyvavo nuo 1929 m. Individualios parodos buvo surengtos Kaune 1936, 1938, 1960, 1975 ir 1980 m. Tarp žinomiausių jo mokinių – Augustinas Savickas, Sofija Veiverytė, Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė.
