Lietuvos muzikos akademijoje (tuomet Valstybinėje konservatorijoje) pas prof. J. Ginzburgą baigęs fortepijono, o pas prof. J. Juzeliūną kompozicijos specialybes, L. Povilaitis kurį laiką dirbo mokytoju Panevėžio muzikos mokykloje, vėliau dėstytoju ir koncertmeisteriu Vilniaus pedagoginiame institute ir konservatorijoje, muzikinės dalies vedėju Akademiniame dramos teatre. Dirbo ir Vilniaus "Ąžuoliuko" mokykloje. Čia besidarbuodamas L. Povilaitis sumanė ir nuo 1998 m. rengia lietuviškos fortepijono muzikos festivalį-konkursą. Pats būdamas aktyvus fortepijono muzikos, ypač vaikams, kūrėjas, skatina ir kolegas gausinti šio žanro aruodą, pratinti prie nacionalinės muzikos vaikus. Beje, L. Povilaitis vienas pirmųjų lietuvių kompozitorių, fortepijono koncerte panaudojęs dodekafoninę techniką (1964 m.). Be įvairių kūrinių fortepijonui siuitų, pjesių ciklų, variacijų ir kt. L. Povilaitis sukūrė apie 500 dainų, muzikos dramos spektakliams, kino filmams, ir, žinoma, lietuvių liaudies instrumentų orkestrams. Ši kūrybos sritis itin ryški, įvertinta įvairiais apdovanojimais. Pvz., kūriniai "Sutartinė", "To-drylio" lietuvių liaudies instrumentų orkestrams bei pjesės "Dovanėlė" ir "Tūto" kanklių ansambliui apdovanotos respublikinėmis Jono Švedo ir Stasio Šimkaus premijomis, oratorija "Lietuva, žaliasai medi!" pelnė Pasaulio lietuvių stambios formos vokalinių kūrinių ir dainų konkurso Melburne (1989) II premiją, o daina "Vilniaus varpai" Lietuvos kariuomenės dainų konkurso (1998) III premiją.
