Linas Liandzbergis – netipiškas menininkas lietuvių dailės kontekste. Tapytojas, daugiau nei dešimtmetį dirbęs performanso ir video srityje, vėl intensyviai tapo. Šis fenomenas nuolat traukia dėmesį: kaip veiksmo meno formos gali veikti tradicines dailės sritis, kiek kinta modernaus ir postmodernaus meno definicijos. Lino Liandzbergio tapyba yra racionali, logiška, konstruktyvi, tarsi apibrėžta iš anksto numatyto veiksmų plano. Siužetai įvairūs, inspiruoti peizažo, muzikos temų interpretacijų ir popkultūros motyvų. Dominuoja ryškus, skambus, neretai dekoratyvus koloritas, kurį organiškai papildo išraiškingos formos ir spalvų klijuojami daiktai – maži vaikiški žaisliukai, lego konstrukcinės detalės ar dirbtinės gėlės. Jausminis tapybos pradas tarsi koduojamas kompiuterinės stilistikos vaizdų intarpais. Lino Liandzbergio paveikslai tampa ne emocijų, o intelekto užtaisu, pro kurį subtiliai skverbiasi sveikas ironiškas požiūris į pasaulį. Manau, kad skirtingos vidinio išsilaisvinimo formos teigiamai paveikė Lino Liandzbergio tapybą, kuri kryptingai praplėtė lietuviškojo ekspresyvaus kolorizmo ribas nuo popmeno apraiškų link konceptualios tapybos. Paveikslų vidinis dramatizmas dažniausiai koncentruojamas spalvinėse dėmėse, tai nėra atviras pasitaškymas emocijomis. Todėl kalbame ne apie impresijas ar egzistencines kančias, o apie būsenų selekciją ir universalų racionalų jų fiksavimą. Tai intriguoja, skatina žaisti intelektines spėliones, o subalansuota skambių tonų ritmika nuteikia ramiai ir pozityviai.
