Lionginas Abarius (gimęs 1929 m. rugpjūčio 8 d. Maniuliškiuose, Zarasų apskrityje) yra lietuvių chorų dirigentas, pedagogas ir kompozitorius. Jo pirmasis muzikos mokytojas buvo Antazavės parapijos vargonininkas Juozas Dugnas. Jau pamaldų metu, tarp 1944–1945 m., jis pavaduodavo mokytoją, o savarankiškai vargonininkavo Avilių parapijoje (Zarasų raj.). Baigęs Antazavės progimnaziją, 1948–1953 m. jis mokėsi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Mokinantis, dainavo ir skudučiavo Lietuvos valstybiniame dainų ir šokių liaudies ansamblyje. Mokantis Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (1953–1958 m.), jis vadovavo Pavilnio kultūros namų chorui ir buvo Vilniaus medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblio chormeisteris. Jis baigė konservatoriją su pagyrimu. Tarp 1956–1962 m. jis dirbo Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo choro dirigavimo dėstytoju ir moksleivių choro studijų vadovu. Jo mokomosios programos buvo papildytos lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniais ir choras koncertavo Minske, taip pat dalyvavo 1960 m. respublikinėje dainų šventėje. Tarp 1959–1972 m. jis dėstė choro dirigavimą ir kitas chorų vadovavimo disciplinas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Nuo 1961 m., jis buvo Respublikinio muzikos mokytojų mišraus chorą dirigento vienas iš vadovų, o nuo 1966 m. meno vadovas ir vyr. dirigentas. Be to, choras padėjo Lietuvos muzikos mokytojams ir chorvedžiams tobulinti savo kvalifikaciją bei surengė nemažai koncertų ir išpopuliarino daugybę įvairių kūrinių. Tarp 1963–1981 m. jis buvo Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos mišraus choro meno vadovas ir vyr. dirigentas, ir padovanojo plačiai muzikinę kultūrą kolektyvui, išmokusiam apie 1000 skirtingų epochų ir stilių kūrinių ir surengusiam per 700 koncertų Lietuvos miestuose ir kitose šalyse, tarp kurių Rusijoje, Tadžikijoje, Moldavijoje ir Ukrainoje. Kelis šimtus dainų choras įrašė į magnetofono juostas ir daug jų įvardijo plokštelėse. L. Abarius rengė lietuvių kompozitorių chorinės muzikos sukakčių, choro jubiliejinių koncertų ir dainų šventių koncertų programas. Jis taip pat šlovino užsienio klasikų ir šiuolaikinių kompozitorių kantatų ir oratorijų žanro kūrinius, tokiais kaip G. Verdi „Requiem“, S. Moniuszkos „Krymo sonetai“, J. S. Bacho Mišios h-moll, L. van Beethoveno Devintoji simfonija ir kiti. 1974 m. jo choras buvo pripažintas nusipelniusiu kolektyvu. Nuo 1981 m. jis dėstė Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedroje, o nuo 1983 m. vyr. dėstytoju. Nuo 1986 m. jis buvo docentas, o nuo 1991 m. Lietuvos muzikos akademijos profesorius. Be to, tarp 1988–1995 m. jis vadovavo Choro dirigavimo katedrai. Jis pertvarkė ir tobulino choro dirigentų rengimo planus, įvedė bažnytinių chorų vadovų specializaciją ir kt. Be veiklos universitete, jis taip pat dirbo visų respublikinių dainų švenčių ir chorų sąskrydžių vyr. dirigentu. 1977 m. jis vadovavo 3-ajai respublikinei moksleivių dainų šventei, o 1990 m. jis buvo Lietuvos tautinės dainų šventės, 1994 m. ir 1998 m. II Pasaulio lietuvių dainų švenčių Kaune ir Vilniuje dirigentas. 1991 m. jis vadovavo Baltijos studentų dainų šventei „Gaudeamus-XI“ Uogrėje, taip pat moterų chorų festivaliams Kretingoje ir rajoninėms dainų šventėms. Jis taip pat buvo chorų apžiūrų ir konkursų žiuri pirmininkas arba narys bei choro dirigavimo valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas ir narys. 1994 m., 1997 m. ir 1998 m. jis surengė J. Naujalio bažnytinės muzikos konkursus. Jis taip pat dirigavo Baltijos muzikos akademijos studentų jungtiniam chorui Vilniuje, Leningrade, Maskvoje, Rygoje ir Taline, išugdydamas didelę jaunųjų choro dirigentų dalį.
