Loreta Narvilaitė (g. 1965 Klaipėdoje) – kompozitorė, pedagogė, muzikos vadybininkė. 1980–1984 m. mokėsi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos muzikos teorijos skyriuje, lankė kompozicijos pamokas pas Joną Pauliką. 1989 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę, 1996 m. ten pat asistentūrą-stažuotę. Po studijų grįžo į Klaipėdą, kur ėmė dėstyti ir iki šiol dėsto Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje.
1994–1999 m. buvo Klaipėdoje rengto naujosios muzikos festivalio „Kopa“ iniciatorė ir meno vadovė. 2002, 2003 ir 2004 m. rezidavo Tarptautiniame kompozitorių centre Visbyje (Gotlandas, Švedija). Nuo pat Klaipėdos koncertų salės įkūrimo 2005 m. dirbo pavaduotoja kultūrinei veiklai, nuo 2023 m. – repertuaro meno vadovė. Ji yra įstaigos rengiamų festivalių „Permainų muzika“, „Salve Musica“, „Klaipėdos muzikos pavasaris“, Klaipėdos kariliono festivalio meno vadovė.
Studijų metais išsikristalizavo racionalūs kompozitorės kūrybos principai – polinkis į griežtą, apskaičiuotą tvarką, besiremiančią matematinėmis skaičių ar grafinių linijų sekomis, kartu neapribojant fantazijos erdvės, nevaržant meninės intuicijos. Tuo pasižymi „Praeinanti nata“ penkiolikai styginių (1990), „Con variationi“ varinių pučiamųjų kvintetui (1990), „Nona“ vargonams (1991). Vėliau kompozitorės kūrybos stilius ėmė keistis. „Šauksmas–Šviesa“ dviem trimitams ir dviem fortepijonams (2000), „Tavo blaksteinos paliečia mano prisiminimų lūpas“ obojui solo (2002), „Kai liepto nebus pereisiu upę“ smuikui, violončelei ir fortpeijonui (2003), „Liūdesio sodai“ 3 perkusistams (2005) žymi kūrybos etapą, kurį autorė apibūdina kaip „būsenų muziką“.
Daugelio jos kūrinių pavadinimai taip pat neretai atskleidžia poetines ar literatūrines kompozitorės inspiracijas. „Ryto rasa krito“ instrumentiniam ansambliui (1996) lyg per šydą skleidžia nostalgišką šviesą, „nepasiekiamybės ilgesį“ (autorės žodžiais). Kūrinį „Pragydo vėjas“ obojui ir simfoniniam orkestrui (2003) lydi epigrafu pasirinktas Sigito Gedos eilėraštis, kuriame netikėtu prasmių perkeitimu „kubistinėje“ daugiabučio erdvėje atsiveria amžinybės dimensija. Miestas bei skubantis, akimirkos susimąstymui stabtelėjęs miesto žmogus, rodos, yra tapęs idėjiniu kompozitorės kūrybos leitmotyvu. Tai paliudija tokie kūriniai kaip „Atviras miestas“ simfoniniam orkestrui (1996), Jurgos Ivanauskaitės ir Algimanto Mackaus tekstais sukurtas „Miesto labirintas“ sopranui, skaitovui ir simfoniniam orkestrui (2013), kompozitorės kraštiečio Leonido Donskio tekstu sukurtas ir jam savotiška epitafija tapęs „Miestas kaip meno kūrinys“ skaitovui, vokaliniam ansambliui ir kameriniam orkestrui (2018).
Kitas nuolatinis kompozitorės vaizduotę ir kūrybą maitinantis šaltinis – jūra, pajūrio gamta. Nuorodų į šį neišsenkantį įkvėpimo šaltinį gausu tiek jos kūrinių pavadinimuose, tiek takiose, tarsi vėjo plakamose, laisvai banguojančiose muzikos faktūrose: „Banga palydi paukščio skrydį“ smuikui solo (2012), „Pamatyk jūrą tolumoje“ smuikui, violončelei ir fortepijonui (2015), „Į krantą jūra krenta“ styginių orkestrui (2016), „Skambesys bangų sutampa su dangum“ arfai solo ir simfoniniam orkestrui (2018).
Daugiausia instrumentinę muziką įvairiems soliniams instrumentams, kameriniams ansambliams ir orkestrui kuriančiai kompozitorei prieš kelerius metus pasitaikė proga pirmąkart išmėginti jėgas ir operos žanre: ji sulaukė kamerinio ansamblio „Musica humana“ meno vadovo Roberto Beinario kvietimo sukurti antrąją dalį („Kopos“) operos-triptikui „Neringa“ (operos libreto autorė Gintarė Dikšienė, muziką kitoms dviem dalims kūrė Vaida Striaupaitė-Beinarienė ir Algirdas Martinaitis). Operos premjera įvyko 2021 m. vasarą Tarptautiniame kamerinės muzikos festivalyje „Kuršių nerija“ ir tapo vienu pagrindinių programos „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė 2021“ akcentų.
L. Narvilaitės kūrinių premjeros įvyko ir vėliau jos kūryba skambėjo daugelyje Lietuvoje vykstančių šiuolaikinės ir klasikinės muzikos festivalių, tarp jų „Švedijos garsai“, „Gaida“, „Jauna muzika“, Vilniaus festivalyje, „Iš arti“, „Marių klavyrai“, „Klaipėdos muzikos pavasaris“, „Kopa“, „Muzika sugrįžta“, „Permainų muzika“, Klaipėdos kariliono festivalyje, , Jaunimo kamerinės muzikos dienose Druskininkuose, Thomo Manno festivalyje Nidoje, Kintų muzikos festtivalyje, Tarptautiniame mušamųjų ir perkusijos festivalyje Ukmergėje ir kitur. Kompozitorė daugelį metų sėkmingai bendradarbiauja su žymiausiais Lietuvos ir užsienio muzikos atlikėjais, kurie jos kūrybą skleidžia toli už šalies ribų. Jos muzika taip pat skambėjo festivaliuose „ppIANISSIMO“ (Sofija, Bulgarija), „Arsenals“ (Ryga, Latvija), Jaunimo muzikos forume, „Season Premieres“ (Kyjivas, Ukraina), „Velvet Curtain“ (Lvivas, Ukraina) „Festival Alexandre Paley et ses amis“ (Moulin d'Andé, Prancūzija), Gdansko kariliono festivalyje (Lenkija), koncertuose įvairiose Europos šalyse, JAV, Argentinoje.
Ne vienas atlikėjas yra įtraukęs L. Narvilaitės kūrinius ir į savo leidžiamus garso įrašų leidinius. Tarp jų obojininkai Juozas Rimas („Lietuviška auletika“, LMIC, 2002) ir Robertas Beinaris („Lietuviškos muzikos mozaika“, 2010), trio „Kaskados“ („Music for Piano Trio“, LMIC 2009) ir Dalios Dėdinskaitės, Glebo Pyšniako bei Gintaro Januševičiaus trio („Langas į Lietuvą“, 2015), ansamblis „Vilniaus arsenalas“ („Erdvės ir laiko atspindžiai“, 2007), perkusininkas Saulius Astrauskas („Skambantys tiltai“, 2015), pianistai Birutė Vainiūnaitė („Lietuvos fortepijoninė muzika“, 2007) ir Daumantas Kirilauskas („Nepriklausomas veiksmas“, 2018), chorai „Vilnius“ (2015) ir „Aukuras“ (2005). Keletas jos kūrinių yra įtraukta į Lietuvos ir Klaipėdos kompozitorių muzikos antologijas, o 2010 m. pasirodė kol kas vienintelis autorinis kompozitorės muzikos garso ir vaizdo įrašų leidinys – dvigubas albumas „Šauksmas – šviesa“ (CD / DVD, leidėjas: Scenos ir estetikos mokykla).
