Marokietis Majidas Bekkas yra plačiai vertinamas už indėlį į pasaulio muziką ir etnodžiazą, už unikalią tradicinės Šiaurės Afrikos muzikos ir džiazo improvizacijų sintezę savo kūryboje.
Jaunystėje menininkas grojo bandža Maroko grupėse, vėliau studijavo klasikinę gitarą Rabato muzikos ir šokio konservatorijoje, susidomėjo sakraline afrikiečių „gnawa“ muzika ir įvaldė jos tradicinį instrumentą – tristygę bosinę „guembri“.
1990-aisiais Majidas įkūrė grupę „Gnaoua Blues Band“, kurios muzikoje jungė afroamerikietišką bliuzą ir religinę „gnawa“. 1996 metais M. Bekkas tapo festivalio Rabate „Jazz au Chellah“ vienu vadovų.
Savo pirmąjį koncertą Europoje jis surengė 1997 metais su avangardo korifėjais Peteriu Brötzmannu ir H. Drake'u Miulūze (Prancūzija). Nuo tada marokietis dažnai kilo į Senojo žemyno scenas su džiazo ir pasaulio muzikos atlikėjais. Kaip solistas ir su įvairių sudėčių grupėmis M. Bekkas pasirodė „WOMEX“, Berlyno džiazo ir kituose reikšminguose festivaliuose, pernai gastroliavo su savo grupe JAV.
Tarp marokiečio scenos partnerių paminėtinos tokios iškilios figūros kaip Louisas Sclavisas, Archie Sheppas, Randy Westonas, Klausas Doldingeris, Joachimas Kühnas, Pharoah Sandersas. Su vokiečių pianistu J. Kühnu ir ispanų būgnininku Ramonu Lopezu jis įgrojo penkis albumus ir apkeliavo daugybę festivalių. Šis trio gyvavo daugiau kaip 16 metų.
M. Bekkas pelnė pripažinimą ir savo albumais: „Mogador“ buvo įvertintas Europos džiazo „Django d'Or“ apdovanojimu (2004), „Passport to Marocco“, įrašytas su K. Doldingerio grupe „Passport“, – Vokietijos džiazo apdovanojimu (2009), „Al Qantara“ – prancūzų „Académie Charles-Cros“ prizu (2015), „Magic Spirit Quartet“, įgrotas su jaunais skandinavų muzikantais, sulaukė „BBC
Musical Magazine“ ir „Downbeat“ aukščiausių reitingų (2020).
2010 metais menininkui skirtas Maroko nacionalinio muzikos komiteto Al Farabi prizas už idėlį į Maroko muziką, 2018-aisiais – „Visa for Music“ už tarptautinę veiklą.
