Skulptorės Marijos Šnipaitės kūrybinis procesas – tai įvairialypių sąsajų tarp kasdienybės ritualų ir bendrakultūrinių bei vizualinių patirčių ieškojimas. Šių ryšių refleksija virsta erdvinėmis struktūromis, kurių elementai atsisako savo eilinių funkcijų ir įprasto medžiagiškumo. Dauguma objektų balansuoja tarp siekio išlikti abstrakčiais ir būti žiūrovo identifikuotais, atpažintais. Neretai savo kūrinius pati menininkė vadina „surežisuotomis erdvinėmis instaliacijomis“. Šios instaliacijos savo kompozicija ir naudojamų medžiagų butaforiškumu primena scenografijas, kuriose objektai susiję glaudžiais tarpusavio ryšiais ir naratyvine linija. Kūrinio erdvėje atsidūrę objektai suraizgo asociacijų tinklą, leidžiantį žiūrovui nugrimzti į melancholiškas, snūduriuojančias, belaikes būsenas. M. Šnipaitės instaliacijos neretai konstruojamos remiantis peizažinėmis struktūromis, kuriose pasitelkiant kasdienybės elementus perkuriami aplinkos motyvai. Varijuodama šiais elementais, įprastus reiškinius autorė paverčia įtaigiais atmosferiniais pasakojimais, kuriuose juntamas atidumas erdvei, aplinkai, atminčiai ir laikui.
