,,Teatras yra galinga meno rūšis, jis moko gyvenimo, visuomeniškumo, emocionalumo, o svarbiausia savęs.“ – Anastasia Roberts
Tai, kas man atrodė gražiausia teatre vaikystėje ir vis dar šiandien, tai kuriama pasaka, kuri prasideda tik pravėrus teatro duris: kvapas, žiūrovai, žodžiai, muzika, šviesos, emocijos. Kiekvienas spektaklis yra tarsi stebuklas – jis ten yra, tada jo nebėra, tačiau jis paliečia kiekvieną skirtingai ir toks koks įžengiai į šį pasakų pasaulį niekada toks pat iš jo nebeišeisi.
Nuo pat vaikystės mėgau teatrą ir jame lankytis, o dar smagiau buvo rengti teatro pasirodymus namiškiams. Taip gimė mano mylimas buitinis personažas: šmaikšti moteriškė (Jazmina Zirzilinskaitė), kuri vieno renginio metu buvo pastebėta režisieriaus Šarūno Kunicko ir pakvieta į Utenos kamerinį teatrą.
Teatre supratau, kad gyvenime dažnas iš mūsų esame aktoriai, tačiau skirtingai nuo teatro aktorių , net neįtariame, kad vaidiname. Tai – natūralu. Gyvenimas padeda vaidinti o vaidyba padeda gyventi.
P.S Kartais, kai gyvenime turiu padaryti tai ko nenoriu, įsivaizduoju, kad tai yra mano vaidmuo, kurį turiu suvaidinti. Todėl manau, kad aktorius yra ne profesija, tai yra diagnozė.
Atlikti vaidmenys Utenos kameriniame teatre:
2019 m. J. Šarkauskas ,,Už tave to padaryti negaliu“ (Širdies balsas);
2019 m. ,,Raganiukė, kuri labai norėjo šokti“ (Mergaitė, Lola).
