Man tapyba – neišsipildžiusi svajonė, noras kažką pasakyti...
Vaikystėje piešti mėgau - vaikščiodamas Nėries krantine pagaliu ant žemės piešdavau automobilius. Tai būdavo lyg ir kasdieninis pasivaikščiojimų ritualas...
Vėliau, 3-4 klasėje, klasiokas labai gražiai liedavo akvareles, o man neišeidavo - aš labai niršdavau.....svajojau irgi taip išmokti....
Dar vėliau, kai buvau 12-13 metų, Jaurų pionierių stovykloje pamačiau, kaip vienas berniukas piešia II pasaulinio karo lėktuvus – kaip nuotrauka..... Pabandžiau – nesigavo, bet labai parūpo išmokti....
Radviliškyje leisdavau vasaras Pas Tetą, o ji - bemokslė dailininkė, tuomet dirbusi katilinėje, ant balintų sienų anglies gabalu piešė kaimynų portretus. Tai irgi padarė didelį įspūdį.
Pradėjau pieštuku piešti lėktuvus, tankus. Teta, aišku, pagyrė, paskatino...
Vėliau pradėjau piešti guašu, nes buvo įdomu maišyti spalvas, kaip piešiant aliejiniais dažais.
Kai Teta parašė du laiškus apie tapybos aliejumi technologiją, pradėjau piešti aliejumi....
Taigi poreikis piešti buvo, neneigsiu yra ir dabar, tik vis mažiau laiko lieka šiam pomėgiui....
Nuoširdžiai
MINDAUGAS
