yra tapytojas, 2021 m. įgijęs magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedroje. Jos kūrybai būdinga istorijos interpretavimas, viduramžių ir ankstyvojo renesanso tapybos elementų atgaivinimas, kultūrinių nuorodų naudojimas tapybos siužetuose.
Radžiūnaitė savo paveiksluose kalba apie kvailumą ir kultūrinių prasmių kaitą istorijos bėgyje. Jos kūriniai grindžiami nežinojimu, kvailumu ir (arba) klaida. Ši kūrybinė strategija kaip sąmoninga kvailumo būsena išlaisvina menininkę nuo būtinybės žinoti tikrąsias ar istorines paveikslų reikšmes arba jų atsiradimo aplinkybes. Radžiūnaitė kelia klausimus apie viduramžių rekonstrukcijos galimybę ir istorinių aplinkybių nulemtus tokios galimybės ribotumus. Praeitį, dabartį ir ateitį sunku objektyviai išmatuoti ir suvokti, o kultūrinį tęstinumą ir praeities epochų įtaką šiuolaikiškumui galima ironiškai dekonstruoti. Radžiūnaitės paveiksluose gausu krikščioniškos ikonografijos, simbolių ir istorijų, kurios dažniausiai sąmoningai supainiojamos ir vaizduojamos taip, kad būtų naudingesnės ar aktualesnės dabarčiai. Pasak autorės, žmonės kuria aplinką, kurioje gali manipuliuoti arba patogiai remtis nežinojimu ir nesuvokimu. Tokiu būdu ji kuria naujas prasmes ir kontekstus, kartu keldama atminties kaip politinio, kultūrinio ar religinio įrankio klausimą.
Monika Radžiūnaitė yra surengusi ne vieną personalinę parodą bei dalyvavusi grupinėse parodose. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Vilniuje, kur Vilniaus dailės akademijoje studijuoja tapybos magistrantūros studijas.
