buvo prancūzų teatro ir kino aktorius.
Gimęs Pierre'as Jules'is Louis Laudenbachas, dėdė aktorius Claude'as Garry paskatino jį siekti karjeros teatre ir kine. Jis įstojo į vėliau Paryžiaus teatro (Théatre de Paris) trupę, tik netrukus - į konservatoriją, 1915 m. pradžioje tapo "Comédie-Française" pensininku, į kurią grįžo po trejų metų karinės tarnybos Prancūzijos kariuomenėje 1919 m. Iki pasitraukimo iš Comédie-Française 1926 m. Fresnay Paryžiuje suvaidino 80 vaidmenų, ypač pasižymėjo Alfredo de Musset kūriniuose. Vaidinęs nedidelius vaidmenis, 1915 m. jis buvo įdarbintas pensininku, neperklausęs "Comédie-Française" ir gavęs Mario vaidmenį "Le Jeu de l'amour et du hasard" bei pagrindinį vaidmenį "Britanikoje". Po paliaubų jis atliko Clitandre'o vaidmenį spektaklyje Les Femmes savantes, taip pat kitus nepilnamečių vaidmenis. Tarp jų buvo Perdikanas ("On ne badine pas avec l'amour" pagal Musset), Valentinas ("Il ne faut jurer de rien" pagal Musset, kurį jis taip pat režisavo), Fortunijus ("Le Chandelier" pagal Musset).
Karjerą "Comédie-Française" greta šiuolaikinių kūrinių tęsė ir Čatertonas (Vigny), tapęs vertinamu trupės nariu dėl protingos vaidybos, talento lankstumo ir dikcijos kokybės ("l'intelligence de son jeu, la souplesse de son talent et l'excellence de sa diction"). Palikęs Comédie-Française, jis dirbo scenoje "Variétés" Guitry spektakliuose, vėliau vaidino Marijų Pagnolio trilogijoje.
Aštuntajame dešimtmetyje Fresnay vaidino daugelyje populiarių scenos kūrinių. 1927 m. Marion Fawcett savo "Tarptautinių šedevrų sezonų" spektaklius statė Karališkajame Hadsfildo teatre. Ji pastatė pjesę, kurioje Fresnay savo replikas skaitė prancūziškai. Pjesė vadinosi "Žaidimas, kaip jis jį žaidė".
Jis atliko pagrindinį vaidmenį Marselio Pagnolio pjesėje "Marius" (1929 m.), kuri buvo parodyta daugiau kaip 500 spektaklių, taip pat atliko šį vaidmenį 1931 m. pjesės ekranizacijoje. Šį personažą pakartojo kitose dviejose Marselio Pagnolio "Marselio trilogijos" dalyse: "Fanny" (1932 m.) ir "Cezaris" (1936 m.).
Fresnay (kairėje) su Erichu von Stroheimu 1937 m. filme "Didžioji iliuzija" (La Grande Illusion)
1932 m. Yvonne Printemps santuoka su Sacha Guitry nutrūko, ir Printemps tapo Fresnay asmenine ir profesine partnere.
Jis perėmė pagrindinį vaidmenį Noël Coward'o filme "Pokalbių pjesė" (Conversation Piece), kai autorius 1934 m. balandį persikėlė gyventi kitur. Fresnay sulaukė puikių recenzijų, o jo sceninė partnerystė su Printemps sulaukė didelio susižavėjimo. Tais pačiais metais Printempsas ir Fresnay sulaukė ekranizacijos Abelio Gance'o filme "Moteris su kamelijomis" (La dame aux camélias). Nuo tada iki 1951 m. jie kartu vaidino aštuoniuose filmuose.
1934 m. jis trumpam pasirodė pirmojoje Alfredo Hičkoko filmo "Žmogus, kuris žinojo per daug" (The Man Who Knew Too Much) versijoje. 1937 m. suvaidino aristokratišką prancūzų karininką kapitoną de Boeldjė Žano Renuaro šedevre "Didžioji iliuzija" (La Grande Illusion).
1947 m. suvaidino Vincentą de Paulą filme "Ponas Vincentas" (Monsieur Vincent), už kurį Venecijos kino festivalyje pelnė Volpi taurę kaip geriausias aktorius. Jo vaidyba žurnale "Sight and Sound" buvo apibūdinta kaip "vienas tobuliausių kūrinių, kuriuos per daugelį metų teko matyti bet kuriame klimate". Jis taip pat suvaidino Nobelio taikos premijos laureatą Albertą Šveicerį filme "Il est minuit, Docteur Schweitzer" (1952). Filmas "Paryžiaus valsas" (La Valse de Paris) suteikė Fresnay galimybę vaidinti "stilizuotame miuzikle" kaip "žaviam, lengvai karikatūriškam Offenbacho portretui" kartu su "Printemps".
