yra jaunosios kartos tapytojas. Vilniaus dailės akademijoje 2018 m. ji baigė tapybos magistro studijas. Nuo 2014 m. Blaževičiūtė aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, tapybos pleneruose ir konkursuose. 2017 m. ji tapo Algimanto Švėgždos šeštojo tarptautinio piešinių konkurso finalininke.
Tapytojos darbuose vizualizuojama kelionė į vidinį pasaulį, kuriame realybė persipina su svajonėmis, o ateities perspektyvos maišosi su praeities prisiminimais. Skirtingi personažai, kuriuos pakeliui sutinka keliautojas, simboliškai įkūnija skirtingas psichines būsenas. Blaževičiūtė atkreipia dėmesį į visa ko dvilypumą: pradedant dviem nuolat kovojančiomis vidinio "aš" pusėmis, santykiais su artimiausia aplinka ir žmonėmis, baigiant bipoliarumu, kuris turi įvairių apraiškų kultūroje, socialinėje organizacijoje ir pan. Tikrindamas priešingų polių santykius, menininkas nuolat ieško jų darnos ir atranda paradoksus, kuriuos sukuria priešybių susidūrimas. Svarbus ir laiko aspektas: menininkė pabrėžia kelionės laikinumą, skirtingų būsenų laikinumą, analizuoja santykį tarp "dabar" ir "kažkada".
Menininkė kuria daugiasluoksnius paveikslų pasakojimus iš asmeninių patirčių, kultūrinių (literatūrinių, kinematografinių) nuorodų ir teorinių įžvalgų. Pasak tapytojos, jos kūrybinis procesas primena Alisos nuotykius Stebuklų šalyje arba klaidžiojimą po Jano Švankmajerio siaurus kambarius, į kuriuos telpa tik dalimis, o galiausiai - pabudimą iš Borgeso sapno. Ji meta iššūkį kasdienybės monotonijai ir nuspėjamumui, kovoja su ja pasitelkdama alogizmus, ironiją ir žaidimo bei pasakos elementus. Taigi savo tapybinei kalbai dailininkė semiasi įkvėpimo iš primityviojo meno, siurrealizmo ir magiškojo realizmo principų. Ji nepaiso perspektyvos ir anatomijos dėsnių, mėgdžioja vaikų darbų estetiką, pabrėžia piešinio linijos ar teptuko potėpio spontaniškumą. Labai svarbus elementas, jos paveiksluose sukuriantis fantastinio sapno atmosferą, yra spalva.
