baigė studijas Taline 1994 metais ir priklauso jauniausiajai, o gal tiksliau, vėlyviausiajai kartai iš visų lietuvių odininkų, kurie studijavo Estijoje. Ši karta darė šuolį nuo tradicinės knygrišystės, pasižymėjo ryškiu polinkiu eksperimentuoti. Jų darbuose atsirado kai kurie postmodernizmo bruožai, netikėtų, netradicinių medžiagų ir buities daiktų panaudojimas (ir ne tik puošyboje, bet ir įrišo struktūroje), knygos formų deformacijos bei knygos-objektai, pirmieji įrišimai atviromis vidaus struktūromis, kai kurie konceptualizmo elementai. Visa tai rasime ir Ramutės Toliušytės kūryboje. Ji viena produktyviausių šios kartos kūrėjų, nuolat aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Estija, Prancūzija, Rusijos Federacija) ir ypač džiugu, kad daug dėmesio skiria būtent knygrišystės menui. Šios autorės darbai yra nenuobodūs – kiekvieną kartą gali tikėtis kažko naujo ir netikėto, tad jos darbai neretai vienaip ar kitaip nustebina. Tai žingeidi kūrėja, kas kartą sau kelianti tam tikrus naujus uždavinius. Galbūt jos darbai nepasižymi ryškiu autorinio stiliaus vientisumu ir sudėti draugėn atrodo tarsi ne vieno žmogaus atlikti. Taip yra todėl, kad ji stengiasi pirmiausia įsiklausyti į knygą, kurią ketina rišti. O geram knygrišiui tai yra nepaprastai svarbi ir būtina savybė, nes literatūrą jis turi mylėti labiau už dailę. Bet net ir toje darbų įvairovėje galime užčiuopti tam tikrus bendrus charakteringus autoriaus kūrybos bruožus. Ramutės Toliušytės kūryba pasižymi savitu, sodriu ekspresyvumu, spalvų dinamika ir chaoso virpėjimu. Ji ieško neįprastų faktūrų, netikėto kompozicinio sprendimo, nevengia lietuviams nebūdingo kolorito. Neįprastas jos kūryboje bruožas – odos jungimas su keramika. Glazūruotas molio detales ji panaudoja ir knygose. Istorijos tėkmėje knygų viršeliuose buvo naudojamos tikrai labai įvairios medžiagos, tačiau dūžtančios niekada. Visi tie maištingi žingsniai rodo kūrybingumą, drąsą ir nepaliaujamus eksperimentinius ieškojimus. Su tokia pat drąsa ir laisvumu ji imasi ir knygos-objekto žanro. Juose atsisakoma funkcijos, kartais net ir teksto, bet ne knygos kaip simbolio apskritai. Sukasi žodžiai ar knygos lapai, lipantys iš gėlės žiedo kalba apie tuos pačius knygos sukeltus pojūčius, kaip ir skaitant ją, tik kitais būdais ir priemonėmis. Tai parodo, kad jai artima ir suprantama ne tik tradicinė funkcionalios, bibliofilinės knygos kultūra, bet priimtinos ir naujausios šiuolaikinio meno raiškos formos. Jos kūryboje šios radikaliai priešingos kryptys nesikerta ir netrukdo viena kitai. Toks meninis lankstumas, leidžiantis kada panorėjus išeiti ir sugrįžti iš tradicijos rėmų ir sėkmingai išlaikyti balansą, ne kiekvienam pavyksta.
