lietuvių dailininkas, tapytojas, pedagogas, vienas iš žymiausių lietuvių neoekspresionizmo atstovų.
Gabumai dailei pasireiškė dar ankstyvoje vaikystėje, dailės studijos prasidėjo Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykloje. Pirmoji personalinė Ričardo Bartkevičiaus paroda įvyko 1979 m. 1986 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Studijų metais susipažino su tokiais lietuvių dailės korifėjais kaip Sofija Veiverytė, Algimantas Švėgžda, Antanas Gudaitis, Augustinas Savickas, Jonas Čeponis. Aktyvūs kūrybiniai ryšiai tebesieja su Gintaru Palemonu Janoniu.
Ieškodamas savo stiliaus Ričardas Bartkevičius žavėjosi ir įkvėpimo sėmėsi El Greko, Džakopo Tintoreto ir Piterio Breigelio kūryboje. Vėliau domėjosi vokiečių, prancūzų, lietuvių ekspresionizmo atstovais. 1982 m., 1984 m. lankėsi Armėnijoje, Gruzijoje. Šių šalių viduramžių tapybos koloristika, primityvaus meno tradicija rado atgarsį tolimesnėje kūryboje.
Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, 1994 m. inicijavo dailininkų grupės „Ė“ susikūrimą, nuo 1996 m. tapo „Individualistų” grupės nariu.
Gyvendamas 1997 m. Vokietijoje (buvo laimėjęs Speyr miesto stipendiją) susipažino su tuometinėmis vokiečių meno aktualijomis. 1999 m. pelnė Lietuvos dailininkų sąjungos metinę premiją ir Aukščiausio laipsnio valstybės stipendiją. 2004 m. vėl pelnė Aukščiausio laipsnio valstybės stipendiją.
Nuo 1990 m. Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojas, profesorius, ilgą laiką buvo Dailės katedros vedėju.
