Kad užkandus vieną žąsį, kaip per pusryčius anąsyk“…
Pasak darželio auklėtojos, po šių ištartų keturmetės mergaitės žodžių, grupiokai, susirinkę tevėliai, sesės, broliai sustingo akimirkai, stojo tyla, ir atidžiai visi klausė, stebėdami laputaitės atliekamos rolės…Мatyt čia ir buvo pirmosios vaidybinės gijos stebuklo užuomazga.
Mokykloje 11-12 klasėje teko įkūnyti mokytojos vaidmenį spektaklyje ,,Dienoraštis“, kuriame jaučiausi puikiai, vesdama pamokas, bendraudama, guosdama savo auklėtinius, tarsi turėčiau didesnės gyvenimo patirties už savo klasiokus
Teatras – tai stebuklas, kuomet gali žvilgsniu, žodžiu ar net tyla prisiliesti prie žmogaus sielos gelmių ir suteikti jam galimybę pažvelgti kitaip į kasdienybę, atrasti paprastuose dalykuose didžiausius vertybių klodus.
Retsykiais pagaudavau save svajojančią, kaip mane, einančią gatve, vėjui kedenant šviesias garbanas, sustabdo priešaky ateinantis kino/teatro režisierius ir … pasiūlo vaidmenį. Ši vizija mane lydėjo daugelį kartų, daugelį metų. Bet gyvenimo keliai vis driekėsi kažkur šalia: koordinavau kūrybinius projektus, daugiau nei per 20 m. mane lydėjo tautinių šokių kolektyvo veikla, choras, istoriniai šokiai, dainos. Jutau, kad mano gyvenimo kredo- „gera daryti kitiems gerą!”. Gal todėl ir laisvalaikio pomėgiai buvo susiję su gerų emocijų dovanojimu kitiems. Šokis – buvo atgaiva sielai, puikių emocijų šaltinis tiek sau, tiek ir publikai.
Ir štai gyvenimo stebuklas įvyksta- 2017 m. rudenį režisierius Šarūnas Kunickas susistabdo mane, skubančią miesto takeliu (lygiai taip pat, kaip iš mano vizijos), bei pakviečia į ,,Žaliaduonius“ išbandyti save teatre. Bluosto nesudėjau pernakt- tokia neapsakomai laiminga buvau.
2018m. balandį pristatome scenarijaus autoriaus ir režisieriaus Š.Kunicko premjerą ,,Laiškas smėlyje“ (esu Moters vaidmeny).
2018 m. lapkritis. J.Šarkaukas ,,Už tave to padaryti negaliu“ ( dukra Eglė)
2019 m. sausis. Gi Fuassi pjesė ,,Tėvo kalba” (Motinos vaidmuo)
2019 m. gruodis. spektaklis ,,Raganiukė, kuri norėjo šokti” (ežiukas)
