buvo vokiečių kompozitorius ir įtakingas muzikos kritikas, vienas žymiausių XIX a. kūrusių kompozitorių romantikų. Priskiriamas estetizmo krypčiai. Pianistas, muzikos kritikas. Savo gyvenimo kelią rinkosi tarp teisininko ir pianisto. Vedė savo mokytojo dukrą Klarą Vyk, kuri buvo jo gyvenimo, kūrybos mūza ir daugelio kūrinių įkvėpėja bei atlikėja.
1834 m. Leipcige su keliais bendraminčiais jis pradėjo leisti „Naująjį muzikos laikraštį“ (Neue Zeitung für Musik) ir vadovavo jam 10 metų. Didelę dalį straipsnių rašė pats, prisidengęs keliais – Florestano, Euzebijaus, Raro ir kt. Slapyvardžiais. Straipsniuose skelbė naujo, pažangaus meno idėjas, kovojo prieš miesčionišką, saloninį skonį, paviršutiniškumą ir konservatyvumą. Šumanas propagavo jaunų, dar nežinomų kompozitorių – Šopeno, Listo, Berliozo, Bramso – kūrybą, aukštino nepelnytai užmirštą Bacho, Bethoveno, Haidno, Mocarto, Šuberto muziką.
Ieškodamas pagalbininkų, laikraštį remiančių žmonių, Šumanas sugalvojo Davidsbundą – iš tikro neegzistuojančią Dovydo sąjungą. (Legendinio biblijos karaliaus Dovydo, muzika nugalėjusio žydų tautos priešus filisterius, garbei.) Jos nariai – davidsbiundleriai – buvo paties Šumano parinkti gyvi ar mirę kompozitoriai, muzikai, draugai: Mocartas, Šopenas, Paganinis, Berliozas, Klara Vyk, Florestanas, Euzebijus ir kiti.
R. Šumanas rašė įvairių žanrų muziką – dainas (virš 200), simfonijas , koncertus (fortepijonui, smuikui, violončelei), uvertiūras, mišias, operą ir kt., tačiau svarbiausią ir būdingiausią Šumano kūrybinio palikimo dalį sudaro fortepijoninė muzika. Daugiausia sukūrė programinių pjesių ir sujungė jas į ciklus – „Karnavalas“, „Drugeliai“, „Fantastinės pjesės“, „Vaikų scenos“ ir kt. To nedarė nei Vienos klasikai, nei Šubertas.
Šiame 20-ties pjesių cikle ryškiai atsiskleidžia Šumano kompozicinės naujovės, pažiūros į meną, kūrybos idealai. Kompozitorius „Karnavalą“ pavadino „mažomis scenomis, kurių kiekviena paremta keturiomis raidėmis“. Jos sudaro žodį ASCH – Čekijos miestelio pavadinimą. (Taip pat raidės Sch yra Šumano autografas.) Keturių garsų motyvas – la, mi bemol, do, si – tampa savotiška tema, kurios variantai skamba atskirose pjesėse ir intonaciškai jungia visą ciklą. Tai Šumano mėgstamas muzikinio plėtojimo būdas.