Yra tokia teorija, kad tie, kuriems nepavyksta tapti aktoriais, tampa režisieriais. Kam nepavyksta tapti režisieriais – tampa teatro kritikais. Džiaugiuosi, kad nesu teatro kritikas.
Man teatras visada buvo ir bus, ta paslaptinga erdvė, kurią iki galo pažint neduota nei vienam mirtingajam. O iki galo pažint, turbūt ir nereikia. Nebeliktų paslapties ir kasdienio atradimo jausmo.
Dirbti su mėgėjų teatru – begalinis džiaugsmas ir privilegija. Privilegija stebėt kaip aktoriai, atėję iš savo kasdienės rutinos keičiasi, auga, peržengia tam tikras, savo įsivaizduojamas ar susikurtas ribas, pakyla aukščiau kasdienybės. Kiekvieną kartą, prieš spektaklį jausti nenusakomą susikaupimo, atsidavimo tam ką darome atmosferą. Kiekvieną kartą jausti drugelius, savo gležnais sparneliais raižančius pilvą. Tai lyg visą laiką būtum įsimylėjęs. Ir tas neapsakomas jausmas kai daliniesi nematoma energija su žiūrovais.
Mano kūrybinio gyvenimo kredo – jei tavęs nėra teatre, dar nereiškia, kad teatro nėra tavyje.
