lietuvių kunigas, vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, muzikologas, kompozitorius.
Baigęs Bauskės vokiečių mokyklą, iš pradžių vargonuoti mokėsi pas Pabiržės vargonininką ir Rokiškio muzikos mokykloje, vėliau pas Kauno katedros vargonininką J. Kalvaitį. Iki 1896 m. vargonininkavo Pabiržėje, Josvainiuose ir kitur. 1896–1900 m. mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje. 1905–1907 m. studijavo Vokietijoje, Regensburgo aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje. 1928 m. prelatas.
1900–1905 m. kunigavo Baltstogės parapijoje, vadovavo bažnyčios chorui. 1907–1917 m. Vilniaus kunigų seminarijos profesorius ir giedojimo mokytojas, taip pat lietuvių gimnazijos pirmasis muzikos mokytojas, Katedros choro ir orkestro dirigentas. Jo vadovaujamas 120 dalyvių choras turėjo sukaupęs didelį ir įvairų repertuarą, buvo laikomas vienu pajėgiausių Lietuvoje. Ištremtas iš Vilniaus, gyveno Pietų Lietuvoje – Perlojoje, Kietaviškėse, Dauguose ir Merkinėje. Dviračiu važinėjo po kaimus ir surinko apie 2000 lietuvių liaudies dainų. 1921–1923 m. dėstė muziką Merkinės progimnazijoje, o vėliau apsigyveno Kaune: nuo 1923 m. Kunigų seminarijos profesorius. Nuo 1924 m. Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docentas, bažnytinės muzikos ir muzikos istorijos dėstytojas, Universiteto ir Kunigų seminarijos bei bažnytinių chorų vadovas. Dėstė J. Naujalio vargonininkų kursuose, redagavo Šv. Cecilijos draugijos žurnalą „Muzikos aidai“ (1926 m.), paskelbė jame straipsnių. Taip pat rašė leidiniuose „Muzikos barai“, „Soter“, periodinėje spaudoje.
Harmonizavo apie 150 lietuvių liaudies dainų, iš kurių populiariausios „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“, „Aušt' aušrelė“, „Vai tu, diemed', diemedėli“, išplėtotos liaudies dainos „Tu berželi“, „Vai tu sakai' sakale“, „Vai, gūdžiai barė“ ir kt. Sukūrė kantatas „Saliutas Lietuvos vėliavai“, „Te Deum laudamus“ (Žemaičių vyskupijos 500 metų garbei), daug giesmių. Parašė mokslinių muzikologinių-folklorinių darbų, sudarė giesmyną „Cantionale" – kunigo A. Sabaliausko pastangomis išleistas 1932 m. Belgijoje.