Mokėsi Vilniaus universitete. Vienas iš filomatų ir filaretų draugijų steigėjų. Priklausė Vilniaus masonams, „Nenaudėlių“ (lenk. szubrawcy) draugijai. Rusams susekus Vilniaus slaptuosius ratelius, buvo suimtas ir ištremtas prie Uralo į Orenburgą. Tyrė Uralo mineralus, vadovavo Orenburgo muziejui. 1841 m. grįžo į Lietuvos guberniją. Nuo 1816 m. rašė elegijas, balades, trioletus, poemas, kitų žanrų kūrinius. Artimai draugavo su A. Mickevičium ir kitais to meto Vilniaus literatais. Daug savo kūrybos paskelbė periodinėje spaudoje.
