buvo suomių kino režisierius, scenaristas ir filmų montuotojas. Jo karjera truko kelis dešimtmečius, nuo 1929 iki 1973 m., ir yra vadinama viena reikšmingiausių tiek kokybės, tiek populiarumo požiūriu Suomijos kino istorijoje.
Vaala gimė rusų kilmės tėvų malūnininko Jakovo Ivanovo (Ivanoffo) ir Nadeždos Aleksandrovnos Jeminovos šeimoje. Pora persikėlė iš Sankt Peterburgo į Helsinkį prieš Valos gimimą. Šeima namuose kalbėjo rusiškai, o Valentinas lankė mokyklą Helsinkio rusakalbėje Tabunovo mokykloje. Baigęs mokyklą, 1926-1929 m. dirbo iliustratoriumi dienraštyje "Uusi Suomi".
Valentinas Vaala ir Teuvo Tulio 1920-aisiais
Būdamas paauglys, Vaala susidraugavo su Teodoru Tugai - vėliau išgarsėjusiu kino režisieriumi ir aktoriumi, pasivadinusiu uvo Tulio vardu - ir pora pastebėjo bendrą susidomėjimą filmais.
Jie nusprendė kartu pradėti kurti filmus, tačiau jų pirmasis pilnametražis bandymas, 1929 m. sukurtas filmas "Mustat silmät", taip ir nesulaukė plataus platinimo. Pranešama, kad pats Vaala buvo taip nusivylęs sukurtu filmu, kad originalius kameros negatyvus išmetė į jūrą. Tačiau vėliau tais pačiais metais Vaala ir Tulio iš dalies perdarė filmą "Mustalaishurmaaja" kompanijai "Fennica-Filmi". Šis filmas tapo hitu ir pelnė pagrindinį vaidmenį atlikusiam Tulio pravardę "Suomijos Valentino". Pora sukūrė dar du filmus: "Laveata tietä" (1931 m.) ir "Sininen varjo" (1933 m.), kuriame Vaala režisavo, o Tulio atliko pagrindinį vaidmenį.
Tulio tęsė savo aktoriaus ir režisieriaus karjerą, o Vaala 1934 m. "Fennica-Filmi" kompanijai sukūrė paskutinį filmą "Helsingin kuuluisin liikemies". Po "Fennica" žlugimo Vaala režisavo vieną filmą "Bio-Kuva", "Kun isä tahtoo...", taip pat 1934 m. Kitais metais Vaala buvo įdarbintas antruoju kino gamybos bendrovės "Suomi-Filmi" direktoriumi po Risto Orko. Su šia kompanija Vaala buvo sudaręs sutartį iki pat karjeros pabaigos.
Per savo karjerą Vaala režisavo 44 pilnametražius kino filmus - tai antras pagal dydį suomių režisierių tarpe, nusileidęs tik Toivo Särkkä. Iš jų 38 filmai buvo sukurti jam dirbant "Suomi-Filmi". Pirmasis jo filmas šioje kompanijoje buvo romantinė komedija "Kaikki rakastavat" (1935 m.). Tai taip pat buvo pirmasis filmas, kuriame kartu vaidino Ansa Ikonen ir Tauno Palo. Po šio filmo 1936 m. pasirodė miesto komedija "Vaimoke", kurioje vaidino ta pati pagrindinė pora ir kuri sulaukė didelės sėkmės, o visiems dalyvavusiems asmenims tapo proveržio filmu. Filmas buvo adaptuotas pagal Hiljos Valtonen kūrinį, kaip ir tęsinys Mieheke, kurį Vaala režisavo tais pačiais metais.
Dauguma Vaalos filmų buvo populiarių suomių literatūros klasikų, tokių autorių kaip Mika Waltari, Aleksis Kivi ir Maiju Lassila, ekranizacijos. Vaala taip pat režisavo kelias adaptacijas pagal Franso Emilio Sillanpää kūrinius, iš kurių vienas, "Ihmiset suviyössä" (1948 m.), vadinamas geriausiu jo filmu ir, kaip pranešama, buvo vienas iš asmeninių režisieriaus favoritų. Kitas asmeninis režisieriaus favoritas, taip pat sulaukęs didelės sėkmės, buvo Loviisa, Niskavuoren nuori emäntä (1946 m.), Wuolijoki pjesės ekranizacija.
Valos karjeros metu populiariausi jo filmai pasiekdavo didžiules auditorijas, palyginti su gimtosios šalies dydžiu. Vieną populiariausių jo filmų "Juurakon Hulda" (Juurakon Hulda, 1937 m.) kino teatruose pamatė maždaug milijonas žiūrovų iš 3,5 mln. gyventojų Jis taip pat buvo perdarytas Holivude kaip "Ūkininko duktė". Kiti populiarūs Vaalos filmai buvo 1938 m. "Niskavuoren naiset" ir Mikos Waltari knygų "Gabriel, tule takaisin" (1951 m.) bei "Omena putoaa..." (1952 m.) ekranizacijos. Nummisuutarit 1957 m. ir Nuori Mylläri 1958 m. taip pat buvo tarp žiūrimiausių filmų Suomijoje jų išleidimo metais.
Paskutinis pilnametražis Vaalos filmas buvo Totuus on armoton 1963 m., tačiau jo karjera dar tęsėsi kaip trumpametražių filmų režisieriaus. Paskutinis jo įskaitytas darbas buvo Helsinkio miesto prašymu sukurtas trumpametražis dokumentinis filmas apie Finlandia salę.
