Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918 m. kovo 6 d. – 1957 m. lapkričio 29 d.) buvo žymus Lietuvos antisovietinio partizaninio pasipriešinimo lyderis. Gimęs Niu Britaine, Konektikuto valstijoje, JAV, lietuvių imigrantų šeimoje, jis su šeima grįžo į Lietuvą 1921 m. Išsilavinęs mokytoju ir rezervo karininku, Ramanauskas po Antrojo pasaulinio karo įsitraukė į ginkluotą pasipriešinimą prieš sovietų okupaciją, pasivadinęs slapyvardžiu „Vanagas“ (reiškia „Vanagas“).
Jis greitai pakilo karjeros laiptais ir galiausiai tapo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjungos vyriausiuoju vadu bei 1949 m. deklaracijos, kuria buvo įtvirtintas Lietuvos valstybingumo tęstinumas, signataru. Ramanauskas vadovavo partizaninėms operacijoms prieš sovietų pajėgas, siekdamas suvienyti ir organizuoti partizanų būrius visoje pietų Lietuvoje.
1956 m.buvo išduotasi, sugauti ir žiauriai kankinti sovietų valdžios. Jis buvo įvykdytas mirties bausme Vilniuje 1957 m. lapkričio 29 d. Jo palaikai buvo rasti ir 2018 m. su valstybine pagarba perlaidoti Antakalnio kapinėse. Ramanauskas Lietuvoje plačiai laikomas nacionaliniu didvyriu ir pasipriešinimo simboliu.
