1956–1961 m. mokėsi Kauno dailės mokykloje, 1961–1967 m. studijavo tapybą Lietuvos dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Dailės pedagogikos fakultete.
Nuo 1967 m. dirbo dėstytoju Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas) Tapybos katedroje; docentas.
Nuo 1980 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, 1997–2004 m. LDS Šiaulių skyriaus tarybos pirmininkas.
Svarbesni kūriniai: „Konstrukcijos“ (1974 m.), „Laivai“ (1978 m.), „Sena obelis“ (1982 m.), „Šiaulių žemė“ (1986 m.), „Nuo Ladakalnio“ (1988 m.), „Ąžuolai“ (1992 m.), „Tiltelis“ (1994 m.), „Ryto šalna“ (1996 m.), „Kopų motyvas“ (1997 m.), ciklas „Šaknys“ (1997–2004 m.). Pagrindinė V. Tribandžio kūrybos erdvė – molbertinė tapyba, kurioje atskleidžiamas lietuviškas gamtovaizdis. Plačios lygumų panoramos ir jaukūs Dzūkijos miškų ir tarpukalnių kampeliai, Baltijos jūra ir žvejų kaimeliai – visa tai susilieja į epinį pasakojimą apie gimtinę, tėviškę, Tėvynę. Gamtovaizdyje ypatingą vietą užima medžiai. Pro išsikerojusių kamienų, šakų, lapijos ažūrą atsiveria tolesnės erdvės, horizontas su sodybomis, kalvomis, šlaitais. Medžiai pripildo paveikslą gyvybės. Vienur jie stovi ramūs, kitur draskomi vėjo, bet visur jie yra svarbiausia tema, savotiški gyvybės sargai. Nejučiom kyla mintys apie ekologinę gamtos būklę, apie drevėtų senolių ir lieknų medelių artumą, giminystę žmogui. V. Tribandis yra sukūręs ir sieninės tapybos kūrinių, dalyvavęs miesto šventėse, kūrybinėse stovyklose. Dailininkas domėjosi fotografija, filmavimu, kompiuteriais. Darbus, kurie sukurti pasitelkus techniką, jis įvardijo „fotografikos“ terminu: gamtos motyvai komponuojami į išraiškingus vaizdus, realūs elementai tartum susipina į dekoratyvinius, fantastinius derinius. Autorius šiuos darbus laikė eksperimentiniais, jais norėta parodyti kompiuterinės technikos galimybes.
Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje.
