Lietuvių kino režisierius, scenaristas. RSFSR liaudies artistas (1980). Lietuvos TSR liaudies artistas (1981). 1948-1950 m. studijavo Kauno universitete. 1956 m. baigė VGIK'o režisūros skyrių (M. E. Čiaurelio dirbtuvės). Kaip diplominį darbą režisavo trumpametražį filmą "Nuskendęs žmogus" (1957 m., pagal P. Žvirblio apsakymą). Jau šiame filme atsiskleidė Žalakiavičiūtės domėjimasis Lietuvos istorine praeitimi, gimtąja literatūra, tautinės pasaulėžiūros tradicijomis. Nors vėliau pats Žalakvičius lietuvių literatūros kūrinių neekranizavo, tačiau parašė nemažai scenarijų kitiems režisieriams - A. Grikevičiūtės ir A. Dausos "Jausmai" (1968 m., pagal E. Liv romaną "Velnio kirtis"), A. Grikevičiūtės ir A. Dausos "Tebūnie gyvenimas!" (1970 m.). (1970 m.) - A. Grikevičius, "Velnio sėkla" (1980 m., pagal P. Cvirkos apsakymus) - A. Puipa, "Faktas" (1981 m.) - A. Grikevičius, TV serialas "Marius" (1990 m., pagal K. Almeno romaną "Šienapjūtė") - J. Paculis. Pakulis, dalyvaujant M. Gedriui. Šie filmai, taip pat paties M. Žalakevičiaus filmai "Adomas nori būti žmogumi" (1959 m.), apsakymas "Gyvieji didvyriai" to paties pavadinimo 1960 m. filme "Vienos dienos kronika" (1963 m.) ir "Sekmadienis pragare" (1988 m., dalyvaujant A. Grikevičiui ir A. Kvirikašviliui) atspindi menininką jaudinusią visos lietuvių tautos ir atskirų jos atstovų saviidentifikacijos problemą, ypač istorinių išbandymų momentais. Tačiau režisierius neapsiribojo vien Lietuva. Jis kūrė filmus apie politines metamorfozes Lotynų Amerikoje ("Tas saldus žodis - laisvė!", 1973 m., pagrindinis Maskvos kino festivalio prizas; "Kentaurai", 1979 m.), ekranizavo pasaulinės literatūros kūrinius, kuriuose žmogaus aistrų analizė derinama su giluminių žmonių elgesio priežasčių atskleidimu grynai asmeniniame gyvenime ar jų socialinėje-politinėje hipostazėje ("Nelaimingas atsitikimas", 1974 m., pagal F. Dürrenmattą; "Istorijos pasakojimas", 1979 m.). F. Dürrenmat; "Nežinomo žmogaus istorija", 1981 m., pagal A. P. Čechovą; "Pasaka apie neužgesusį mėnulį", 1990 m., scenarijus pagal B. A. Pilniako apsakymą, inscenizavo E. V. Cymbalas; "Žvėris, išeinantis iš jūros", 1992 m., pagal E. I. Zamiatino apsakymą "Potvynis"). Kartais jausdamas savo nerealizuotumą, Žaliakavičius buvo linkęs į autoironiją ("Atsiprašau, prašau", 1983) arba į dramatiškesnį neišsipildžiusio gyvenimo suvokimą (A. Grikavičiaus filmo scenarijus "Jo žmonos išpažintis", 1984). Būdamas Lietuvos kino studijos meno vadovu 1961-1975 m. ir visą aštuntąjį dešimtmetį, daug nuveikė kuriant nacionalinę kino mokyklą. 1974-1980 m. J. Žalakiavičius gyveno Maskvoje, dirbo "Mosfilme", dėstė Aukštuosiuose scenaristų kursuose. Kino istorijoje Žaliakavičius išliks kaip geriausio lietuviško filmo - "Niekas nenorėjo mirti" (1966 m., 1967 m. SSRS valstybinė premija) - kūrėjas. Nuotykių žanro elementai, ideologiniai akcentai dramatiškoje istorijoje apie pokario Lietuvos kaimą, kai sovietų valdžia turėjo pribaigti "miško brolius", nesutrukdo filme atsirasti dviprasmiškai ir istoriškai ambivalentiškai prasmei - pirminė asmenybės ir visuomenės, individualybės ir sistemos priešprieša Žalakavičiaus filme įgyja egzistencinį neišsprendžiamumą. Šis filmas atnešė visasąjunginę šlovę daugeliui lietuvių aktorių - Donatui Banioniui, Regimantui Adomaičiui, Juozui Budraičiui, Laimonui Noreikai, operatoriui Jonui Griciui.
