Hanso Christiano Anderseno pasaka „Sniego karalienė“ - vienas žymiausių danų pasakininko kūrinių, tapęs pasauline vaikų literatūros klasika. Pasaka apie mergaitės Gerdos kelionę ieškant brolio Kajaus ne kartą statyta įvairiuose teatruose, ekranizuota kine. Nors Vilniaus teatre „Lėlė“ H. Ch. Anderseno pasaka „Sniego karalienė“ buvo statyta 1993 m. (rež. ir dail. Vitalijus Mazūras), dar kartą grįžti prie minėto kūrinio skatina originalūs spektaklio kūrėjų sumanymai.

Pasak spektaklio režisierės Nijolės Indriūnaitės, Anderseno pasakoje slypi bet kuriai jaunųjų žiūrovų kartai aktualūs klausimai: kas sudaro tarpusavio santykių pagrindą; kaip reikia vertinti Gyvybės ir Mirties sandūrą; kur slypi viltis, tokia reikalinga siekiant sukurti naują bendravimo kokybę? Pagrindinių pasakos veikėjų - sesers Gerdos ir brolio Kajaus - istorijoje minėti klausimai iškyla, kai vaikai netenka gebėjimo nuoširdžiai išklausyti vienas kitą, praranda dėmesingumą artimo abejonėms ir skausmui. Gerdos kelionė į Laplandiją - Sniego karalienės šalį, siekiant rasti ten savo brolį ir sugrąžinti jį namo - tai, anot Nijolės Indriūnaitės, „tikėjimo, meilės puoselėjimo vidiniame vaiko pasaulyje“ kelionė.

„Žodyje „tikėjimas“ matome užkoduotą nuorodą konkrečiam veiksmui, kurio pagalba įmanoma sugrąžinti dvasinę ramybę: „tik - ėjimas" - Gerdą į priekį stumiantis veiksmas, neleidžiantis jai prarasti vilties“ - svarsto N. Indriūnaitė, pabrėždama, kad vaidinime daug kūrybinės erdvės suteikta šešėlių, vizualinio teatro raiškos formoms, leidžiančiomis plėtoti asociatyvų, nevienareikšmį spektaklio reikšmių lauką.

Spektaklyje aktoriai vaidina šešėlių teatro principu, veikia įvairių dydžių ekranai, eksponuojamos projekcijos, skirtingų formų bei technologijų lėlės (popieriaus karpiniai, raižyti faktūriniai šešėliai), kaukės bei popieriaus plastikos objektai. Scenovaizdis formuojamas pasitelkiant kinematografo estetikai būdingus principus - skirtingų planų ir vaizdų montažą, ekspresyvią objektų judesių dinamiką. „Norime, kad mažieji žiūrovai pasinertų į savitą vizualinį pasaulį, kupiną sapnų bei vizijų įvaizdžių, išsiskleidžiantį tarsi prisiminimas“ - teigia spektaklio dalininkė Aušra Bagočiūnaitė Paukštienė.