„Vėjas gluosniuose“ veiksmas nukelia į XVI amžių, kur Livonijos pasienyje lietuvių-lenkų kariuomenė laukia mūšio su rusų armija dėl Livonijos krašto. Šventasis Kazimieras drauge su Angelu trumpam nusileidžia į žemę tyrinėti žmogaus ir jo žemiškojo gyvenimo. Tačiau jų viešnagė užtrunka. Lietuvos – Lenkijos karalius Žygimantas Augustas liūdi dėl mirusios karalienės Barboros, kareivių gretose veši apatija, skurdas, alkis, netikėjimas ir nuovargis, o Kopernikas neseniai atrado, kad Žemė nebėra visatos centras. Nusivylusio žmogaus akyse žemė tapusi purvinu užkampiu, kur du žmonės toliau vienas nuo kito nei du žvaigždynai. Kazimieras stengiasi pripildyti žmonių sielas tikėjimo, suteikti jiems dvasinės stiprybės ir sugrąžinti karaliui pasitikėjimą savo jėgomis, tačiau patiria, kad žmonės nori klausyti tik savęs. Nepaisant visko, jų kalba tokia graži savo laikinume, kaip vėjas gluosniuose. Visiems jiems lemta žūti rytojaus mūšyje, tačiau Kazimieras supranta, kad jie nepasiruošę mirčiai, ir meldžia Dievo atidėti mūšį bent vienai dienai. Ar jo malda bus išklausyta? Ar įvyks stebuklas ir ar žmonės bus to stebuklo verti? Kazimieras meldžiasi ir laukia. „Angele, ar gali būti kas nors baugesnio, kaip visatos tyla ir žmonių nesugebėjimas suprasti?“,- klausia Kazimieras.

Vėjas gluosniuose“ – Lietuvoje mažai žinomo išeivijos rašytojo Algirdo Landsbergio pjesė, parašyta JAV 1956 metais. Režisierius Gytis Padegimas pristato žiūrovui primirštą ar iki galo neatrastą autorių, beveik visą savo gyvenimą anapus Atlanto paskyrusį moderniajai pokario lietuvių literatūrai. Algirdas Landsbergis rašė romanus, noveles, pjeses, publicistiką, redagavo Antano Škėmos raštus, vertė lietuvių literatūros kūrinius į anglų kalbą, dalyvavo į Lietuvą transliuojamose „Amerikos balso“ ir „Laisvosios Europos“ radijo laidose, buvo tarptautinio PEN klubo rašytojų tremtyje centro prezidentas, JAV Dramaturgų gildijos narys.

Dramoje „Vėjas gluosniuose“ atsiskleidžia A. Landsbergio vaizduotė, kurianti paradoksalias būties sankirtas ir istorinę nostalgiją. Dramaturgas, atstovaujantis pokario jaunąją kartą, auklėtą egzistencializmo filosofų, nagrinėja dvasinį konfliktą – kaip gyventi žmogui istorinių katastrofų akivaizdoje, iškelia gyvenimo beprasmybės ir laikinumo problemas. Intelektualinio turinio dialoguose išsaugota skaidri poetinė intonacija, būdinga lietuvių istorinėms dramoms.

„Ši pjesė yra labai vailderiška, nes, kaip ir „Mūsų miestelyje“ bei „Ilgoje Kalėdų vakarienėje“, joje kalbama apie paprastus žmones, keistai supintus jų likimus karo akivaizdoje. Dabar, kai jaučiame stiprias geopolitines įtampas, manau, kad ši pjesė yra labai aktuali. Be to, Algirdo Landsbergio tekstai – tarsi lietuviškos  sąmonės  imuniteto  stiprinimas“,– įsitikinęs  spektaklio sumanytojas ir režisierius.