2013 metais parašyta J. Pommerato pjesė „Dviejų Korėjų susijungimas“ yra sukonstruota iš dvidešimties scenų, dvidešimties išgalvotų atskirų dramų, kuriose dramaturgas išskleidžia dramatišką romantiškų santykių panoramą. Pasak paties J. Pommerato: „Meilės santykiai dėl savo intensyvumo priveda prie aklumo“. Iš esmės pjesė yra net ne apie pačią meilę, o apie meilės neįmanomybę.

„Man šita pjesė – žvilgsnis į meilę plačiąja prasme, į jos veikimo mechanizmą, ją sudarančių dalelių judėjimą. Skaitydama pagalvojau, kad meilė – tai ne tik būti kartu, bet ir nebūti. Kad tai nėra tik tai, kas mus jungia, bet tikriausiai ir tai, kas skiria, vieną nuo kito atitolina. Man patinka, kad pjesėje meilės atžvilgiu dominuoja aktyvi pozicija, kad ji iliustruojama tokiomis ištaromis: „pastanga suprasti“, „išsiaiškinti“, „jausti“, „išgirsti“.“ (Monika Klimaitė)

Šis pastatymas – teatro laboratorijos „Mes – Prancūzija“, kuri vyko birželio 1–11 dienomis, dalis. „Mes – Prancūzija“ – tai bandymas naujai pažvelgti į prancūzų dramą, ją aktualizuoti, perskaityti naujai. Laboratorijoje gimę eskizai pagal pasirinktas prancūzų autorių pjeses buvo pristatyti birželio 9–11 dienomis.