Atlikėja

INGA LIUKAITYTĖ (fortepijonas)

Programoje:

I d.

Ludwig van Beethoven – Sonata Nr. 31 As-dur, op. 110

Claude Debussy – „Estampai“ („Estampes), L. 100:

„Pagodos“ („Pagodes“)

„Vakaras Granadoje“ („La soirée dans Grenade“)

„Sodai lietuje“ („Jardins sous la pluie“)

„Džiaugsmo sala“ („L‘isle Joyeuse“ ), L. 106

II d.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – Preliudas Des-dur, VL 183 („Pastoralė“);

trys preliudai viena tema b-moll: VL 269, Vl. 270, VL 271

Fryderyk Chopin – Barkarolė Fis-dur, op. 60

Olivier Messiaen – dvi pjesės iš ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų” („Vingt regards sur l‘enfant-Jésus“):

XV „Kūdikėlio Jėzaus pabučiavimas“ („Le baiser de l'Enfant-Jésus“)

 X „Džiaugsmo Dvasios žvilgsnis“ („Regard de l'Esprit de joie“)

Pianistė INGA LIUKAITYTĖ – daugiau nei penkiolikos tarptautinių konkursų laureatė ir nugalėtoja, koncertavusi Londone, „Barbican“ salėje, Edinburgo „Fringe“ festivalyje, Glazgo karališkoje koncertų salėje ir kitose prestižinėse salėse. I. Liukaitytės pasirodymai išsiskiria intelektualumu, muzikinių spalvų ryškumu ir orkestriniu skambesiu. Pianistės interpretacijose susipina dėmesys detalėms, emocinis gilumas ir subtilumas. Jos koncertų ypatybė – įdomiai sudėliotos programos, susijungiančios į meninę visumą, ir gilios, asmeniškos temos, paliečiančios ne tik Lietuvos, bet ir užsienio klausytojų širdis.

 Šio vakaro koncerto tema – džiaugsmas. „Esame trapios būtybės. Užuot trukdžiusi, ši silpnybė mums leidžia iš tikrųjų džiaugtis… (…) Atrasti džiaugsmą nereiškia, kad būsime apsaugoti nuo negandų ir širdgėlos. Atvirkščiai – galbūt greičiau pravirksime, bet kai juoksimės, tai iš visos širdies. Iš tiesų jausime, kad gyvename. Turint džiaugsmą, bet kokia kančia mus padaro tik stipresnius, o ne suluošina. Pergyvename sunkumus nepasidarymi kietaširdžiais, o sudaužyta širdis nebūtinai reiškia, kad sudužome ir patys“ (Arkivyskupas Desmond Tutu, „Džiaugsmo knyga“).

 Atsisėsti prie fortepijono ir paliesti klavišus – I. Liukaitytės džiaugsmo oazė. Ji koncertą pradės monumentaliąja Ludwigo van Beethoveno Sonata, op. 110, kurioje herojus, kaip ir pats kompozitorius, per išbandymus yra vedamas į šviesą. Claude’o Debussy „Estampai“ – tai džiugesio pilni kelionių paveikslėliai: gamelano garsais kerinčios Indonezijos „Pagodos“, charakteringas, ispaniškas „Vakaras Granadoje“ ir prancūziški, Claude‘o Monet potėpiais nuspalvinti „Sodai lietuje“. Pirmosios dalies pabaigoje nuskambės vienas gražiausių C. Debussy kūrinių – „Džiaugsmo sala“. Jaudulį keliančios melodijos ir iškilmingas varpų skambesys kvies į džiaugsmingą šventę meilės deivės Veneros saloje.

 Antrąją koncerto dalį pradės didžiojo Lietuvos menininko, kompozitoriaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kurio 150-osioms metinėms yra nominuoti šie, 2025-ieji, metai, preliudai: kilni, gamtos grožį įprasminanti „Pastoralė“, audringas „Allegro“, subtilus, ilgesio kupinas „Andante“ ir orus „Animato cantabile“. Skambės ir vienas ypatingiausių Fryderyko Chopin’o kūrybos perlų – Barkarolė Fis-dur. Venecijos gondolininkų dainų įkvėptoje muzikoje girdime ne tik kompozitoriaus brandų, subtilų braižą, bet ir jo iššūkių kupiname gyvenime taip retai patirto, visą esybę apimančio džiaugsmo proveržius.

Koncertą vainikuos dvi pjesės iš Olivier Messiaeno ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“. Kompozitoriaus didžiausia paskata kurti – tikėjimas – persmelkia šį ciklą švelnumo, meilės ir ekstatiško džiaugsmo garsais. O. Messiaenas, nors ir kalėjęs nacių karo belaisvių stovykloje, iškentęs ne tik globalius, bet ir asmeninius išbandymus, savo muzikoje nesiekė perteikti tamsos: „Aš esu džiaugsmo muzikantas…“. „Kūdikėlio Jėzaus pabučiavime“ kontempliuojame dievišką meilę žvelgdami į miegantį Dievo Sūnų, o visame cikle girdima Dievo tema suskamba lopšinės garsais. Kūdikėlis ištiestomis rankutėmis priima mus į šviesos pripildytą sodą dangiškajai komunijai. Koncerto pabaigoje – ekstazės, trankaus džiugesio kupinas „Džiaugsmo Dvasios žvilgsnis“, prasidedantis džiaugsmingu šokiu ir vedantis į „Džiaugsmo temą“, persipinančią su Dievo tema, kompozitoriui tarsi parodant, kad tikrąjį džiaugsmą jis rado tikėjime ir kad, nepaisant negandų, mylėti reikia visa širdimi, o džiaugtis –visa siela.