Daugiau nei prieš šimtą metų belgų dramaturgo Maurice’o Maeterlincko vaizduotė paleido į pasaulį Žydrąją paukštę, tapusią nesugaunamos laimės simboliu. Lig šiol žmonės ieško šios mistinės būtybės, siekdami ją sugauti ir uždaryti į narvelį arba, kitaip tariant, mėgina sučiupti savo laimę ir išsaugoti ją amžiams, dažnai nesuvokdami, kad laimės vaikytis nereikia, reikia išmokti ją regėti.

Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Žydroji paukštė“ seka alegorinę Nobelio premijos laureato M. Maeterlincko pasaką apie tai, kaip tamsų šv. Kalėdų vakarą du vaikai gauna užduotį surasti ir pagauti Žydrąją paukštę. Jie leidžiasi į nuotykių ir stebuklų kupiną kelionę po fantastinius pasaulius, rūmus ir sodus. Tačiau tam, kad ją surastų, neužtenka ryžto ir drąsos įveikti didelius atstumus, susitikti su šviesos ir tamsos galiomis, gėrio ir blogio pasauliais, reikia vieno paprasto ir tuo pačiu stebuklingo dalyko – reikia sugebėti pamatyti tai, kas neregima.

Pasakos herojai, brolis Tiltilis ir sesuo Mitilė, gauna stebuklingą deimantą, kurį pasukę, ima regėti daiktų ir reiškinių sielas arba tikrąsias jų esmes ir reikšmes. Jie gali išvysti, kad kasdieniai daiktai – duona, vanduo, cukrus, ugnis – turi sielas, padedančias atskirti ir suvokti tikrąsias vertybes. Šis fantastinis pasakojimas primena mums, kad laimės pėdsakus galime aptikti tik atmerktomis akimis, atviromis širdimis bei tyru vaiko žvilgsniu. Nebūtina laimės ieškoti už devynių jūrų, Žydroji paukštė sklando visur, palikdama pasakišką savo plunksną kiekvienuose namuose. Galbūt ji ką tik praskriejo pro Prisiminimų šalį, kur gyvena visi, kurių netekome, bet gyvena todėl, kad juos prisimename? Galbūt ji ką tik buvo nutūpusi prabangiuose Nakties rūmuose, gal stebuklingame sode, kur karaliauja Motinos meilės Palaima, Palaima mąstyti ar Palaima suprasti, o gal praskriejo pro Ateities šalį, kliudydama mūsų svajones? Galbūt, norint išvysti tikrąjį pasaulio veidą, stebuklingasis brangakmenis visai nebūtinas, nes, kaip sakė M. Maeterlinckas,  – visi akmenys vienodi, visi akmenys brangūs, tik žmonės ne visų brangumą regi? Ši fantastinė istorija kviečia visus plačiai atmerkti akis, pažvelgti į pasaulį bei savo vidų ir patirti palaimą suprasti, kad „mums priklauso tik ta laimė, kurią sugebame suvokti“ (M. Maeterlinckas).