„Kauno pavasaris’72“ – tai spektaklis įkvėptas Romo Kalantos ir 1972 m. gegužės vidurio įvykių Kaune, kuomet protesto prieš sovietinę santvarką vardan Miesto sode susidegino 19-metis jaunuolis, o šiam jo pasiaukojimo aktui pavymui nuvilnijo jaunimo pasipriešinimo sovietų valdžios ir jėgos struktūroms banga.

Tačiau spektaklio kūrybinė komanda nesikelia į sovietmetį, nebando atkurti praeities įvykių ir nepasakoja Romo Kalantos istorijos. „Kauno pavasaryje’72“ persipina faktinė medžiaga, išmonė ir šiandieninis žvilgsnis į 1972 metų įvykius Kaune. Spektaklyje keliamas klausimas, kaip šiandieninėje visuomenėje rezonuoja 19-mečio Romo Kalantos aktas, bandoma nutiesti savotišką sąmoningumo tiltą tarp to, kaip pasaulį suvokia dabartinės Lietuvos jaunimas, ir to, kaip priespaudos, įtarumo ir primestos socialinės sanklodos suformuotoje atmosferoje galėjo jaustis ano meto devyniolikametis. Spektaklyje, grįstame kolektyvinės kūrybos principu, analizuojamos ano laikmečio, vadinamojo „Kauno pavasario“, nuotaikos, lūkesčiai ir įtampos, o R. Kalantos ir „kalantinių“ įkvėpta istorija tampa siurrealiu kolektyvinės atminties fragmentu didžiajame Europos ir pasaulio judėjimų dėl išsilaisvinimo paveiksle.

Spektaklio kūrybinė komanda, ruošdamasi premjerai, ieškojo universalių situacijų ir istorijų, leidžiančių jaunai aktorių komandai „čia ir dabar“ kurti emocinių ir socialinių įtampų tarp žmogaus ir visuomenės, tarp individualios raiškos poreikio ir asmens priklausomybės nuo griežtomis bendrabūvio ir santykio su valdžia taisyklėmis paremtos santvarkos kupiną teatrinę realybę. O taip pat – atrasti prasminių sąsajų tarp vadinamojo brežnevinio „sąstingio“ laikų visuomenės ir šiuolaikinio liberalaus vakarų pasaulio, kuriame, regis, mėgaujantis kone nevaržomomis asmeninėmis ir kūrybinėmis laisvėmis, retokai pavyksta mobilizuotis bendram tikslui, visuomenę vienijantiems siekiams ir idėjoms.

„Kauno pavasario’72“ komanda nesiima kritiškai vertinti anuometinės, mūsų tėvų ir senelių kurtos visuomenės, neaukština šiandieninio vakarietiškų vertybių pasaulio, tačiau siekia žaismingai išryškinti paralelę tarp ano meto ir šiandienos Lietuvos visuomenės, veikiamos įvairių geopolitinių, socialinių ir emocinių kontekstų, bei kelia klausimą: ar tikrai R. Kalantos pasiaukojimo aktas ir jo išprovokuoti įvykiai yra vien tik praeitis, ar tikrai istorija kartojasi, ir kokiuose spąstuose sėdi Tu?