Visi stengiasi ją atitolinti, jos išvengti, nuo jos pabėgti. Vieni ją ignoruoja, kiti mėgina įveikti mokslo naujovėmis, dar kiti iš jos šaiposi. Jos niekas nelaukia, bet ji laukia mūsų visų. Dažnai užklumpa mus nepasiruošusius, nes mes visą gyvenimą galvojame, kad ji dar labai toli, kad ji lanko kitus, o mus kažkokiu stebuklingu būdu aplenks. Bet ji ateina ir pasilieka, paversdama mus tais, kurie nepelnytai vis dar atsiduria visuomenės paraštėse. Ji – negailestinga viešnia senatvė.
Nacionalinio Kauno dramos teatro premjera, režisuota Aleksandro Špilevoj, pasakoja apie vyresnio amžiaus žmones, kuriuos dažnai užmirštame, nevertiname, pašiepiame, diskriminuojame. Apie tuos, kurių gyvenimiška patirtis yra neįkainojamas lobis. Apie žmones, kurių gyvenime daugiau prisiminimų, nei ateities planų. Apie mus – tokius, kokie esame ir tokius, kokie būsime – senus. Kaip teigė prancūzų filosofė Simone de Beauvoir, jei nežinome, kuo būsime, negalime žinoti, kas esame… O kad senatvė netaptų bauginančia ir gėdinga paslaptimi, turime apie tai kalbėti.
Spalvinga senukų kompanija susirenka į savo jaunystės draugo laidotuves. Jie turi tiek daug ką prisiminti, tiek daug apie ką pasišnekėti. Tik laiko nedaug... Komiškame spektaklyje gausu humoro, jaunystės prisiminimų ir nuostabių vyresnės kartos teatro aktorių.