Kartu gyvendami Euridikė ir Orfėjas pavargo vienas nuo kito. Euridikė jaučiasi apleista, ją erzina vyro aistra muzikai. Savo ruožtu Orfėją žeidžia žmonos abejingumas jo talentui. Atšalę tarpusavio santykiai verčia sutuoktinius dairytis kitos draugijos: Orfėjas asistuoja nimfai Chlojai, Euridikė užmezga meilės ryšį su kaimynu, bitininku Aristėju. Euridikė norėtų skirtis, tačiau Orfėjui rūpi viešoji nuomonė ir visuomenės gerbiamo konservatorijos vadovo reputacija. Aristėjas iš tiesų yra dievas Plutonas, ketinantis pagrobti Euridikę ir išsivežti ją į pragarą. Kai Euridikė apsisprendžia išvykti su Plutonu į mirusiųjų karalystę ir palieka savo vyrui atsisveikinimo raštelį, Orfėjas į tai reaguoja ramiai. Tačiau aplinkiniai ir Viešoji nuomonė jo abejingumo nesupranta: žmonos pabėgimas neišvengiamai atsilieps Orfėjo, kaip žymaus menininko ir smuiko profesoriaus, reputacijai. Tad Orfėjas iškeliauja į Olimpo kalną prašyti dievo Jupiterio pagalbos. 

Jupiteris turi savų rūpesčių: jo pavyduliaujanti žmona Junona galvoja, kad Euridikė ir Jupiteris palaiko slaptą meilės ryšį. Olimpo valdovas nutaria padėti Orfėjui išvaduoti Euridikę, tačiau ne tam, kad sugrąžintų ją vyrui, o tam, kad pats galėtų džiaugtis jos grožiu. Uždaryta pragare Euridikė nuobodžiauja: atvirtęs dievu Plutonu, Aristėjas nustojo ja domėtis. Euridikė susižavi auksasparniu vabzdžiu, atskrendančiu pas ją pro rakto skylutę. Juo pasivertė dievas Jupiteris, žadantis Euridikę padaryti laimingą. Plutonas į pragarą atvykusiems Olimpo dievams surengia puotą. Įkvėptas savo, kaip suvedžiotojo, sėkmės, joje pasirodo ir Jupiteris. Orfėjas prašo jo leidimo parsivesti žmoną. Jupiteris sutinka, tačiau kitų dievų akivaizdoje iškelia sąlygą: keliaudamas iš pragaro, Orfėjas negalės atsigręžti ir pažvelgti į Euridikę. Kai pora priartėja prie Stikso upės, Jupiteris paleidžia žaibą: Orfėjas išsigandęs atsigręžia ir taip praranda Euridikę. Jupiteris liepia Euridikei tarnauti vyno dievui Bakchui. Naujos bakchantės garbei iškeliama dar viena pasiutusi puota.

 Klaipėdos miesto teatre jau nuo XVIII a. pabaigos skambėjo operos. Šis žanras į pajūrio kraštą atkeliavo vokiškos kultūros bei čia dirbusių garsių muzikos profesionalų dėka. Muzikinio teatro ištakų uostamiestyje 200 metų jubiliejų Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pasitiko su Jacques‘o Offenbacho operete „Orfėjas pragare“. Būtent ši operetė, pirmąkart suvaidinta Paryžiuje 1858 m., Europos scenose įtvirtino ir išpopuliarino garsųjį šokį kankaną. Devynioliktame amžiuje Paryžius buvo žėrintis pramogų pasaulio centras, o kompozitoriui J. Offenbachui patiko laužyti nusistovėjusias „rimtosios operos“ tradicijas. Jo operetėje „Orfėjas pragare“ regime ironišką antikinio mito apie Orfėją ir Euridikę versiją, parodijuojančią šeimyninio gyvenimo realybę.