„Vienos miško pasakos“ yra kandus smulkiosios buržuazijos mentaliteto portretas mažo miestelio aplinkoje: čia viskas jauku ir patogu, užmaršu ir iliuziška. Pjesėje kalbama apie pasipriešinimo siauram, sustingusiam mąstymui būtinybę. Pasipriešinimą gimdo kitoniškumas. Savo gyvenimo kelio ieškanti jauna moteris, susidūrusi su ją supančia aplinka, bando iš jos išsilaisvinti. Jos likimą stebime per visą pjesę, iki pat tragiškos atomazgos. Horvátho dramaturgijos pagrindas yra rūsti vaizduojamos visuomenės satyra. Satyriškai skamba pats pjesės pavadinimas, kuriam pasirinktas ypač populiaraus Johanno Strausso „Vienos miško pasakų“ valso pavadinimas. Kai kurie Horvátho pjesės motyvai man primena lietuvių literatūros klasiką – Žemaitės kūrinį „Marti“.
Ypatingai ironiška yra tai, kad pirmasis Humanistinis manifestas (šviesus ir teigiamas požiūris į žmonių bendradarbiavimą, etinę ir religinę pažangą) buvo paskelbtas tais pačiais metais, kai Adolfas Hitleris užėmė valdžią ir tapo nacistinės Vokietijos kancleriu. Dviem metais anksčiau, 1931-aisiais, Berlyne įvyko Horvátho „Vienos miško pasakų“ premjera. Spektaklis buvo tarsi nepatogi meninė pranašystė. Šis istorinis Europos paradoksas – išaukštinti humanizmą ir tuo pačiu metu leisti įsitvirtinti fašizmui – yra tai, ko negalime pamiršti.
*naudojant žoliniu pagrindu pagamintas teatrines cigaretes be tabako ir nikotino.
