Išvykstu į ekspediciją. Susikraunu svarbiausius daiktus, kurių man gali prireikti. Tada atsisėdu ir kelionė prasideda. Vaizdai bėga man pro akis, nors aš nejudu. Jie visi yra mano viduje. Aš keliauju į vidinį peizažą, kad surasčiau skausmo slankstelį, virtusį fosilija.
- - - - - - -
Eglė Švedkauskaitė sako: „Lietuviai prie Laptevų jūros“ yra geriausiai žinomas liudijimas apie 1941 m. trėmimus ir jų aukas. Šio kūrinio autorės Dalios Grinkevičiūtės vardas pažįstamas mūsų visuomenei, o tremties tema neabejotinai užima svarbią vietą mūsų istorijoje, nacionaliniame pasakojime. Todėl mano kuriamas spektaklis nėra būdas „priminti“ apie masinio susidorojimo su lietuviais įrankį. Tai labiau bandymas keliauti gilyn po faktais ieškant, kokiomis formomis tremties tema gyvuoja šiandien gyvenančių lietuvių sąmonėje ir kaip tremtis tebeformuoja mūsų charakterį. O galbūt mes jau pagijome nuo praeities skausmo ir metas optimistiškai žiūrėti į ateitį?
„Ne vien „Atsiminimai“ ir „Lietuviai prie Laptevų jūros“, bet ir pačios Dalios Grinkevičiūtės gyvenimas ir charakteris yra itin svarbūs spektaklio įkvėpimo šaltiniai. Pirmą kartą teatre tyrinėju žmogų, pasižymintį tokiu stipriu išgyvenimo instinktu, valia, užsispyrimu kovoti su gyvenimu ir papasakoti apie tai. Kalba mergina, vėliau moteris, kuri išgyveno tai, kas atrodo neišgyvenama, po ko atrodo neįmanoma atsitiesti, ir pakartotinai apie tai rašė (neradusi užkasto pirmojo rankraščio Dalia Grinkevičiūtė perrašė savo kūrinį apie tremties metus).
Dalia Grinkevičiūtė nebuvo vien moteris, išgyvenusi tremtį. Ji buvo talentinga rašytoja, kurios, kitaip susiklosčius aplinkybėms, galėjo laukti garsios menininkės kelias. Mąstydama apie rašytoją, jos kūrinį ir kūrinio temas, pirmą kartą pati kuriu dramaturginį pagrindą režisuojamam spektakliui. Leidžiuosi į kelionę po savo šeimos praeitį. Ieškau ten paliktų tremties įspaudų ir jų liekanų savo gyvenime. Kasinėju.“
